Gerda Anikė. Stebuklinga erdvė, kurioje gali skleistis slapčiausios fantazijos ir atsivėrimai
Filmo režisierius perkelia mus į autentiškai atkurtą 3 dešimtmečio Ispaniją ir nebyliojo kino kalba seka puikiai pažįstamą pasaką "Snieguolė ir 7 nykštukai”. Šių dienų informacijos ir technologijų sraute nuskandintą ir savo vertę praradusį žodį čia keičia jausmingas vizualumas. Fantasmagorišką istoriją režisierius pasakoja akcentuodamas melodramatinę jos pusę, atiduodamas duoklę jausmui – tai yra tarsi sekdamas žiūrovui pasaką vaizdais, kupinais ekspresyvaus ir dramatiško turinio. Žmogiškųjų santykių drama, lydima puikios ir itin kruopščios bei tikslios vaidybos tampa anaiptol ne vaikiškos istorijos ašimi, o nebyliojo kino kalba, pasakai būdingą žodžių lakoniškumą išplečia iki sukrečiančios vaizdų poetikos.
Pasaka, pilnas šešėlių ir vos apčiuopiamų prasmių bei nuojautų vaikystės ūkanų pasaulis, kuriančiam žmogui dažnai tampa ta stebuklinga erdve, kurioje gali skleistis slapčiausios fantazijos ir atsivėrimai. Tokių pavyzdžių esama ir šiuolaikinėje literatūroje (kur įvairių pasakų transformacijos itin dažnos) ir šiuolaikiniame mene (kad ir Alice Anderson).
Kine tokios tiesioginės interpretacijos gal ir nėra labai paplitęs reiškinys (jei, žinoma, Holivudo produkcijos nelaikysim ištisa pasakų karalyste). Todėl itin intrigavo ispanų režisieriaus Pablo Berger jau spėjęs įvairiuose festivaliuose išgarsėti filmas “Snieguolė”. Režisierius savo filmą kūrė labai ilgai (beveik 10 metų) ir, likimo ironija, “Snieguolė” pasirodė tuomet, kai jau nebylujį kiną buvo gyvenimui prikėlęs M.Hazanavicius su savo puikiuoju “Artistu”. Bet filmai labai skirtingi ir tame visas nebyliojo kino žavesys – nespalvota vaizdo dinamika tokia intensyvi, kad, regis, matai spalvas.
Filmas prasideda be galo liūdnai – nuostabaus grožio moteris Karmen, tik pagimdžiusi dukrytę, miršta. Tuo tarpu jos mylimasis toreodoras po nesėkmingos kovos su buliumi lieka paralyžuotas. Karmen mama, buvusi šokėja, tipiška Ispanijos elegancijos ikona, netekties ir negalios palaužtam vyrui atneša parodyti naujagimę. Šis nuo jos nusisuka. Juk vaikas pražudė jo mylimą moterį.
Visą dramą stebi Piktoji Ragana, ligoninės seselė. Nugirdusi, kad jos pacientas – garsus ir turtingas toreodoras, ji nudžiunga; bejėgį vyrą išveža iš ligoninės vežimėlyje jau kaip būsima žmona. Jis apatiškai paklūsta.
Turiu pripažinti, jog pirmoji filmo dalis man paliko didžiulį įspūdį. Peršokusi keletą metų, istorija rutuliojasi jautriai, graudžiai, skausmingai. Maža ilgaplaukė mergaitė didelėmis akimis gyvena su močiute. Jos kraitelė iš nesamos šeimos – du medaliai: su niekada nematytos mamos bei pradingusio tėtės fotografijomis. Taip pat – daugybė laikraščių iškarpų, liudijančių mamos ir tėvo profesinės šlovės akimirkas.
Mergaitės, vardu Karmen, vieninteliai draugai – geroji močiutė ir… gaidžiukas, lyg koks katinas tupintis ant mergaitės kelių ir glostomas. Kai močiutė, siūdama suknelę besimuistančiai (bekartojančiai šokio judesius – mamos genai) mergytei įsiduria pirštą, mažoji Karmensita nedvejodama nulaižo jos kraują.
Mirtis šiame filme sklando – močiutė miršta bešokdama. Karmensita baltą suknelę merkia į juodus dažus ir keliauja į mergaičių prieglaudą, nešina lagaminu, į kurį “supakuotas” vienintelis likęs draugas Pepė… tai yra – gaidžiukas.
Naujojoje buveinėje karaliauja Piktoji Ragana, iš kuklios seselės tapusi pensiono šeimininke. Prašmatni dama, naudojanti vyro pinigėlius asmeniniam komfortui, vyru rūpinasi tiek, kad laiko užrakintą kambaryje. Kambaryje antrame aukšte, į kurį šiukštu draudžiama eiti mergaitei. Jo portretas, menantis buvusį gražų gyvenimą, niūriai kabo virš laiptų. Karmensita tėtį kaipmat atpažįsta. Piktoji Ragana nesnaudžia – mergaitei nukerpa plaukus, nugrūda į rūsį, liepia dirbti sunkiausius darbus, o Pepę atima ir uždaro į vištidę.
Tėtį surasti (išdrįsti užbėgti laiptais) Karmensitai padeda gerasis Pepė (ko gero, pats nenutuokdamas) – lyg šuniukas nusekęs kiaušinius atėjusiai surinkti Karmensitai iš paskos, jis skuodžia į viršų – pro menes su bulių iškamšomis, tėvo afišomis. Piktoji Ragana tuo tarpu matuojasi ištaigingas skrybėles.
Tėtis sėdi krėsle. Atbėgus Raganai, mergytė su gaidžiuku draugiškai tyliai pasislepia po stalu. Ragana šlūkšteli gerti paprašiusiam vyrui vandenį į veidą. Be reikalo jos niekas negainios! “Atleisk man,” – taria vyras, o mergaitė meiliai: “Tėti, neverk”. Jokios nuoskaudos, neapykantos, priekaištų, tik begalinis ilgesys, susižavėjimas ir meilė.
Tėtis ima mokyti ją kovos su menamu buliumi (iškamša) subtilybių, Karmensita jam rodo tai, ką moka geriausiai – iš močiutės išmoktus šokius.
Gotikinio siaubo siužetui suteikia išties kraupios scenos – Ragana, sužinojusi apie Karmensitos ir tėčio draugystę, pakviečia mergaitę vakarienės ir patiekia iškeptą Pepę.
Karmensita gaidžiuką palaidoja ir meldžiasi prie jo kapelio.
Vėl iš istorijos išmetami keleri metai, ir matome merginą – tokią pat gražią, kaip jos mama ir močiutė, suaugusią Karmen. Kaip klostėsi jos gyvenimas pensionate tuos metus, belieka spėlioti, tačiau suaugusios istorija prasideda netikėtu posūkiu – Ragana jos bejėgį tėvą nustumia nuo laiptų.
Fotosesija su lavonu: “Šypsokitės!” – šaukia fotografas.
Nuo šio momento prasideda, mano manymu, silpnesnioji filmo dalis, kuri prailgsta. Į pasakos stebuklinę erdvę ima skverbtis realybė – taip nyksta pasakotojo santykis su klausytoju (kaip jaukiai sakė pats režisierius, „besisupančiu ant jo kelių žiūrovu“). Žmogiškosios aistros nustelbia pasakos fantasmagoriškumą, dingsta tas toks brangus vaikiškas trapumas ir naivumas. Pasikėsinimas nužudyti, prieglobstis pas klajojančius liliputus “Mažuosius toreodorus”, atminties praradimas, įgimti, iš tėvo paveldėti bei išmokti įgūdžiai arenoje, pavydas dėl sėkmės, apgavystė, šlovė, užnuodytas obuolys... Karmensita miršta Sevilijoje, ką tik patyrusi stulbinamą triumfą. Nykštukų kerštas Piktajai Pamotei. Ir – “Išsigimėlių cirkas”, kuriame liliputai, balzamavę gražuolę Karmen, renka pinigus iš žiūrovų, išsirikiavusių ją pabučiuoti ir atgaivinti.
Makabriška filmo pabaiga – Karmen guli savotiškame sarkofage, o ją įsimylėjęs liliputas rūpestingai purškia kvepalais, glėbesčiuoja ir miega šalia. Karmen nurieda ašara.
Beje, šis puikus filmas iškėlė ir dar vieną įdomią temą apmąstymams: ar taip nelauktai vėl atgimstantys nebyliojo kino puikūs, pavyzdžiai („Artistas“), nostalgiškai apeliuojantys į jausmo svarbą pasakojant istoriją, yra reakcija į šiuolaikinio kinematografo pernelyg išprotautą ir daugiau socializuotą, o kartais ir pabrėžtinai angažuotą kiną, ar tai tiesiog pavienių kino kūrėjų mėginimai sau rūpimas temas skleisti naudojant senas geras kino technikas (matėme ir S.Loznitsos puikų trumpo metro darbą „Laiškas“, nufilmuotą beveik XXa.pradžios kinematografo maniera).. Laikas, o su juo ir ateinantys „Kino pavasariai“ tai parodys.
Ieva Motiejūnaitė. Meilė ir kerštas ispaniškai
Ar įsivaizduojate aistringai flamenko šokančią ir bulius erzinančią Snieguolę? Botagu savo tarnui per užpakalį pliaukšinčią jos pamotę? Nykštuką — transvestitą? Brolių Grimų pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ veikėjai atgimė nebyliojoje ispanų režisieriaus Pablo Bergerio melodramoje „Snieguolė“.
Įstabaus grožio Snieguolė — kadaise garsaus matadoro Antonijo Vijaltos dukra Karmen. Antonijus buvo sunkiai sužalotas arenoje ir liko visiškai suluošintas. Jo mylima žmona mirė gimdydama. Mažąją Karmen užaugino močiutė, o neįgalus Antonijus liko priverstas gedėti Karmen motinos ir kęsti naujosios žmonos Enkarnos priespaudą.
Slapta nuo Enkarnos Antonijus išmoko Karmen matadorų amato. Tuo tarpu klastingoji pamotė iš kelio siekia pašalinti visus, kurie jai gali sutrukdyti viešpatauti prabangioje rezidencijoje. Taikinyje atsiduria ir Karmen. Laimei, merginai pavyksta išvengti Enkarnos pinklių ir ji susipažįsta su nykštukų matadorų trupe. Skamba banaliai? Pasaka girdėta daugybę kartų? Šios nuostatos pranyksta po kelių filmo peržiūros minučių, nukeliančių tiesiai 1930-ųjų Ispaniją.
Filmo veikėjų charakteriai pernelyg nenutolę nuo klasikinės brolių Grimų pasakos. Snieguolė — tokia pati, tyro grožio ir geros širdies mergina. Tiesa, vietoje dailios suknutės ji dėvi matadoro kostiumą, o nykštukus sutinka visai ne gūdžiame ir tamsiame miške. Piktoji pamotė nežvilgčioja į veidrodį ir neklausia, kas gražiausia pasaulyje.
Jos siekis — dideli turtai ir viešpatavimas žurnalų viršeliuose. Enkarna savo tironiją demonstruoja tiek bendraudama su Karmen, tiek miegamajame ar medžioklėje. Septyni nykštukai šiame filme nedėvi kepuraičių ir atrodo labai skirtingai. Vienas iš jų aistringai groja akordeonu, kitas dėvi raištį ant akies, o trečias rengiasi ir grimuojasi kaip moteris.
Nors ši melodrama nebyli, kino seanse visiškai nepasigendama veikėjų dialogų ar monologų. Istoriją puikiai perteikia jausminga muzika, garsai, nuoširdi aktorių vaidyba. Įtaigumą sustiprina režisieriaus sprendimas pasakoti juodai-baltoje juostoje. Šių dviejų spalvų kontrastas labai sustiprina gėrio ir blogio priešpriešą, tamsiosios ir šviesiosios gyvenimo pusės skirtumą. Juodi buliai šviesioje arenoje tarsi simbolizuoja gyvenime užklumpančias negandas, su kuriomis tenka kovoti ant balto smėlio, neprarandant vilties.
Filme galima įžvelgti ir daugiau simbolių. Nemažas dėmesys skiriamas kryžiams, įprasminantiems tikėjimą, valią, dvasinį nepalaužiamumą. Nors režisierius tam tikras detales parodo labai trumpai, jos įstringa atmintyje ir priverčia susimąstyti. Išgedę dantys ir žema žmogaus moralė, aštri parkerio plunksna ir klasta... Visa tai pateikiama tarsi nepastebimai, tačiau neša žinią.
Filmas „Snieguolė“ nėra vien tik pasakos perkėlimas į kitą erdvę ir laikus. Tai kartu ir širdį virpinantis pasakojimas apie pasiaukojančią meilę, tikėjimą, nepalaužiamumą, pyktį, pavydą, kerštą ir kitus jausmus, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti daugeliui. „Snieguolė“ — amžinąsias žmogaus vertybes atskleidžianti juosta, kurią verta pamatyti įvairaus amžiaus žiūrovui.
