Kino metras. Dvi filmo „Mūsų istorijos“ recenzijos

DELFI rubrikoje „Kino metras“ - dvi skirtingos Tarptautinio Vilniaus filmų festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Mūsų istorijos“ recenzijos. Jas parašė kino kritikė Ieva Gudmonaitė ir DELFI skaitytoja Airida Mergiūnaitė.
Mūsų istorijos (Stories We Tell)
© Organizatorių archyvas

Ieva Gudmonaitė. Verti filmo yra ne tik žvaigždžių gyvenimai

Bandau atkurti filmo pradžioje ištartus žodžius: "Kiekviena istorija, kuri dar nėra papasakota iki galo, yra tarsi visiška sumaištis, netgi pavojingas buvimui laukas - chaosas, prapultis". Manau, kad tai yra tikra tiesa, nes bet kuri istorija, į kurią esi įtrauktas, gali lemti tavo sąmonės būseną, o gerai papasakota istorija ją gali visiškai pakeisti. Todėl būti įtrauktam tame taške, kai istorija dar tik įpusėja - tai yra būti "nei šen, nei ten": nei pilnai susijungti su istorijos pasakotoju (nes dar nežinai istorijos esmės, jos perteikiamos žinios), nei būti realybėje, kurioje ta istorija užgimė.

Įdomu, jog istorijos, papasakotos apie režisierės Sarah Polley motiną, yra tikros. Apie moterį, kurios jau nebėra, pasakoja žmonės, su kuriais ji gyveno, visi artimiausieji. Tos skirtingai pasakojamos istorijos yra tarsi filmo, kurį būtų galima sukurti apie ją, eskizas.

Tuo pačiu jos – ir baigtinis variantas - tikros istorijos, neperkuriamos "meninėmis priemonėmis", tai yra, gyvenimo medžiagos nepaverčiant meno kūriniu, kai ta medžiaga pati savaime juo yra.

Tai įdomus režisieriaus sprendimas, nors nė patys pasakojantieji teigią negalį suprasti, "kokia viso to prasmė", kam tai galėtų būti įdomu. Atskleidžiama paprasto žmogaus biografija tarsi iškelia idėją, kad lygiavertiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas yra svarbus, galbūt net ne ką mažiau svarbesnis nei "žvaigždžių" gyvenimai.

Apie kiekvieną žmogų būtų galima sukurti filmą. Ir bet kokie, bet kokių žmonių pasakojimai apie bet ką - taipogi gali būti medžiaga filmui ar kokiam nors kitam kūriniui, nes pasakojant žmogus pasako tik tai, kas svarbiausia, kas išraiškingiausia, apvalant pasakojimą nuo buities.

Pasakojantys šeimos nariai, žinoma, sako tik geriausius, idealiausius atsiminimus apie moterį, nes ir patys gali vertinti viską tik per nuotolį - kai ji mirusi, kartu mirusi ir ta tikroji "buitis", nors kaip išaiškėja - įdomioji, entuziastingoji, nenustygstanti vietoje, atliekanti visas savo pareigas šeimoje, karšta moteris buvo tikrai ypatinga ir į kitų gyvenimus įnešusi nemažai sumaišties. Nepaisant to, kad žmonės tą sumaištį patyrė, to, kaip sumaišties, visai neakcentuoja, ją gožia meilė prarastam žmogui.
Kaip pasijaustumėte sužinoję, kad tėvas, su kuriuo užaugote, yra ne jūsų tėvas? Kad esate "netyčiomis" atsiradę per visai kitą žmogų? O tas žmogus (tikrasis mergaitės tėvas), pasakodamas istoriją, tiesiog užsimena, "taip, berods mylėjomės".

Gal jaustumėtės įžeisti, sumišę, apgauti? Kaip jautėsi dukra, neaišku, tačiau šis faktas filme pateikiamas kaip "linksmas", o ir pati mergina, atrodo, viską priima paprastai, tarsi tame nebūtų nieko
negatyvaus.

Kaip ir Saros motiną nupiešia jos artimieji - ji buvusi pozityvumo šaltinis, visus užkrečianti savo ypatinga meile gyvenimui. Tačiau, deja, iš gyvenimo "patraukta" - mirusi, ir dabar atpasakojama, perpasakojama, iš naujo sukuriama daugybės žmonių sąmonėje.

Airida Mergiūnaitė. Režisierės odė mamai

„Kai esi istorijos viduryje, tai dar nėra istorija, tik painiava (...). Tai tampa panašu į istoriją tik tada, kai papasakoji ją sau ar kitiems“. Tokiais Margaret Atwood žodžiais pradedamas filmas, pasakojantis vienos šeimos paslaptis per vieną brangiausių žmonių – mamą, anksti išėjusią iš gyvenimo, tačiau palikusią artimuosius gyventi prisiminimais ir mįslėmis, kurios bėgant metams ėmė aiškėti.

Turbūt ne kiekvienas drįstų kurti dokumentinį filmą apie savo šeimą. Tokią, kurios gyvenimo peripetijos primena gerai sugalvotą scenarijų vaidybinei dramai ar detektyvui, sunkiai įtikinantį, kad visa tai gyvenimiška tiesa; tokią, kurios atskleistos paslaptys gali sukelti jos nariams abejones dėl tapatybės ar prisiminimų tikrumo.

Režisierė Sara Polley – jauniausia šios šeimos narė, panorusi išsiaiškinti istoriją, prasidėjusią dar iki jos gimimo. Pagrindiniai aktoriai, pasakojantys savo prisiminimus: tėvas, broliai ir seserys, artimi draugai, ir... kitas tėvas. Tokia tiesa atsiskleidžia, kai į daug metų sklandžiusius gandus apie mamos romaną su kitu vyru nutariama pažvelgti rimčiau, prakalbinant ilgus metus tylėjusius žmones. Ir jiems prabilus susikuria kitoks portretas artimiausio žmogaus, kurio nespėjai iki galo pažinti.  

Šis filmas primena savotišką autorės odę mamai: paslaptingai, lyg renkamai dėlionei, kurios detales nešioja kiekvienas iš ją pažinojusių. Kaip sako pati Sara, „žmonėms atrodo, kad jų prisiminimai yra absoliuti tiesa, nes ji suformuoja juos ir tampa gyvenimo istorijos dalimi“. Akivaizdus to įrodymas: kai viena duktė motiną apibūdina kaip itin atvirą, gyvenimiškais džiaugsmais ir rūpesčiais besidalindavusią moterį, o artimiausia buvusi jos draugė tos pačios moters portretą piešia kaip uždaros, daug dalykų paslaptyje mėgusios laikyti asmenybės.

Prieš kameras prabilę artimieji dažnai patys nustemba, nudžiunga ar nuščiūva dėl prisiminimų, kurie atrodo pasiekę kryžkelę, ir grįžti į teisingą kelią jau neturintys nuorodų. Jas būtų galėjusi sukurti tik mama.

Nuo daugumos dokumentinių filmų šis skiriasi tuo, kad yra pateikti ne vien faktai ir prisiminimai, kuriantys sausą ir vieną tiesą turinčią istoriją. Pradedama nuo užkulisių: kaip kalbėsiantieji ruošiasi filmavimui, nerimą ir nejaukumą slėpdami po juokų kauke; kaip Sara garso įrašų studijoje duoda nurodymus tėčiui, įrašinėjančiam užkadrinį pasakotojo balsą.

Tęsiama artimųjų pasakojimais, ir galiausiai – pagrindžiama senais, vaikystę ir mamą fiksuojančiais vaizdais iš šeimos kartotekos. Filmas vizualiai susluoksniuotas, lengvai identifikuojamas ir pagrįstas pasakojama istorija, nepriklausomai nuo to, kad skirtingi pasakotojai sukuria ir nesutapimus.  

Ši istorija neįpareigoja, nespendžia jokių sąžinės ir moralės spąstų. Tik vietomis graudina ir išspaudžia ašarą. Viskas, ką gali žiūrovas – išgirsti nepažįstamos kanadiečių šeimos gyvenimo prisiminimus, mėgautis iš septintojo dešimtmečio užsilikusiais namų vaizdais, bandyti apčiuopti tiesos ir prisiminimų sąsajas ir konstatuoti, kad galbūt mūsų pačių šeimose kuriamos istorijos yra lygiai taip pat vertos dėmesio ir atminimo.

Mėgstantieji dokumentiką atras šioje juostoje kažką naujo ir įkvepiančio, pamėgs tie, kuriems šis žanras iki šiol atrodė nuobodus. O jei nepakliūsit nei į vieną šių kategorijų – gal bent šiltai  prisiminsite ir vėl įvertinsite savo motinos portretą, kuriantį vieną pagrindinių vaidmenų daugelio iš mūsų gyvenime.

Filmo anonsas:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Praleido dieną su Vilniaus musulmonais: viskas yra kitaip nei įsivaizduojate (67)

Vilnius nuo seno garsėjo kaip nepaprastas kultūrinės mozaikos miestas. Šimtmečius daugiakultūrinį miesto veidą kūrė skirtingų tautų atstovai, išpažinę įvairias religijas – nuo judaizmo iki islamo. Vis dėlto musulmoniškoji Vilniaus pusė ne vienam, ko gero, yra dar nepažįstama, daugelis jos nesupranta, kai kurie net stengiasi ją ignoruoti. Tai paaiškinti būtų galima, tikriausiai, tuo, kad daugelis lietuvių su islamu susipažįsta tik sekdami žiniasklaidos priemones. Jos, deja, linkusios formuoti neigiamą musulmonų įvaizdį.

Italijoje rastas lietuvės nuotakos laiškas butelyje (11)

Itališko dienraščio „Barinedita“ redakcija sulaukė neįprasto piliečio prašymo – atpažinti kokia kalba yra parašytas butelyje rastas laiškas ir apie ką jame rašoma. Nors užduotis iš pradžių neatrodė lengva, tačiau italai su ja puikiai susidorojo – nustatė, kad laiškas parašytas lietuvių kalba ir jį išvertę, pasidalino su skaitytojais.

Nelauktas vairuotojo posūkis suerzino kitą eismo dalyvį (51)

DELFI skaitytojas atsiuntė video įrašą, kuriame matyti, kaip jam pavyko išvengti susidūrimo su netikėtai į kairę pasukusiu vairuotoju.

Dalyvavome draugų vestuvėse – paprašė dovanoti tik naudotus daiktus (47)

Vestuvių prasmė ir tradicija lyg ir aiški – sukviesti brangius šeimos narius, suburti seniai matytus giminaičius ir pasidalinti viešai savo laime su geriausiais draugais. Tačiau neseniai DELFI publikuotas straipsnis apie tai, kiek derėtų įdėti pinigų į jauniesiems dovanojamą vokelį, sukėlė didžiulį skaitytojų susidomėjimą.

Per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės, buvo ribojamas eismas (55)

Pirmadienį per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės. 11.52 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas, kad Utenos r., Vyžuonų sen., Šiaudinių k. susidūrė mikroautobusas ir lengvasis automobilis.