Kino metras. Dvi filmo „Melagio autobiografija“ recenzijos

 (2)
DELFI rubrikoje „Kino metras“ - dvi skirtingos Tarptautinio Vilniaus filmų festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Melagio autobiografija“ recenzijos. Jas parašė kino kritikė Ieva Gudmonaitė ir DELFI skaitytoja Airida Mergiūnaitė.
Melagio autobiografija 3D
© Organizatorių archyvo nuotr.

Ieva Gudmonaitė. Trimačiai pono Chapman'o fiktyvios biografijos faktai

Paprašyta pažiūrėti filmą "Melagio autobiografija"(apie Gohar Chapman'ą)-(3D) ir jį aprašyti - prieš eidama į kino salę gavau akinius nuo saulės.

"Atsiprašau, ar ten iš ekrano taip ryškiai saulė pašvies, kad galbūt bus galima net maudymosi kostiumėlį užsivilkti ir pasideginti?" - klausiau kino darbuotojų, bet jie skubėjo įleidinėti kitus žiūrovus ir dalinti akinius, tad į mano klausimus ne itin noriai atsakinėjo.

Salėje visi sedėjo su akiniais ir laukė filmo. Aš irgi atsisėdau ir užsidėjau akinius. Neužilgo spėjau nugirsti ir į blonknotą pasižymėti: "kad ekrano pusės neapsikeistų".

Ir nebūčiau nustebusi, jei taip būtų įvykę, taipogi jeigu salėje išties būčiau pamačiusi gultus su maudymosi kostiumėliais apsirengusiais žmonėmis - nes filmas "Melagio autobiografija" ir buvo toks "crazy", visas sukaltas iš visokių absurdiškų detalių - apvelkančių pono Chapman'o fiktyvios biografijos faktus.

Neužtenka to, kad dauguma tų faktų išgalvoti (tokia buvo ir knygos, pagal kurią pastatytas filmas, idėja) - dar ir vaizdai buvo visiškai siurrealistiški, "nurauti" - bent jau mano sąmonei juos buvo sunku suvokti, nes keitėsi labai greitai, trimis dimensijomis mėtydami visokius "šizovus”, nešvankius, "humoristinius" piešinėlius, neturinčius nieko bendro su realybe - o tik su tais tikrais ir netikrais Chapman'o biografijos faktais.

Vienas iš jų - kad 70 proc. jis buvo gėjus - ir štai "filmuke" matome įvairiausias homoseksualios vaizdinijos "kombinacijas": patekęs į dangų, kosmosą, erdvėje atlikinėja "sex test" - nardydamas tarp moteriškų ir vyriškų lyties organų. Vėliau prieš vieno "nupiešto" vyro akis kriauklėje (kaip Boticcelio "Venera") išnyra trokštamas meilužis, rodomi įvairiausio pobūdžio "suartėjimai", kol vaizdinija peršoka į visai kitą jo gyvenimo faktų pusę. Rodomas cirkas. Mėgaudamiesi 3D vaizdinijos teikiamomis galimybėmis aktoriai daro įvairiausius triukus šiapus ir kitapus ekrano (turbūt turiu išsigąsti virš salės pralekiančio didžiulio kamuolio ir pan.).

Įdomiausia visame tame siurrealistiniam "koliaže" buvo tai, kad nupiešti personažai žiūri televizorių, kuriame rodomas ne nupieštas, o nufilmuotas vaizdas su "tikrais" žmonėmis. Taigi jie iš savo animacijos erdvės žiūri realybės filmą, kuriame rodomi tikri aktoriai. Tai man net pasirodė esant filmo ašimi - "kai mes žiūrim filmukus, filmukų personažai žiūri mus". Dėl to ir ta pati realybė gali būti dalinai suklastota, tai yra, pridėti netikri faktai (kaip ir yra filme bei knygoje apie Chapman'o biografiją).
Jei ir ši tikrovė yra kaip sapnas arba kaip filmas, tai tada gal ir nėra skirtumo, kurie faktai tikri, o kurie - ne? Galbūt tada mes net ir galim leisti sau meluoti, kitų žmonių galvose sukurdami su savo gyvenimu susijusius įvykius, kurių nebuvo?

Žiūrint šitą filmą, idėjas išsigryninti ne taip paprasta - nes jis pertvindytas sąmonę užkemšančiomis pripieštų vaizdų kombinacijomis. Taipogi ir besikeičiančių vaizdų greitis toks, jog atrodo, įsitraukęs vos spėtum susigaudyti, kas vyksta. Būdamas priešingas lietuviškam mentalitetui filmas atspindi iš "naujojo pasaulio" atsklindantį informacijos ir to, kas priešinga normaliom vertybėm, ūžesį.

Kadangi animacijos (pretenduodant į filmą, o ne į filmuką) srityje kompetencijos neturiu, tai ir negaliu profesionaliai vertinti atlikimo, vaizdų konstravimo technikos ir filmo kokybės šia prasme.

Asmeniškai iš vaikystės filmukų labiausiai mėgau "ponius", o suaugusių filmukai (taip vadinamasis animacijos žanras) manęs nelabai domina.
Man tik įdomu, kokia informacija patenka į šiuolaikinio žmogaus sąmonę.

Airida Mergiūnaitė. Malonaus melo portretas

Nedažnai pasitaiko galimybė prikelti žvaigždę, mirusią prieš dvidešimt trejus metus. O prikėlus – sukurti filmą apie ją pačią. Būtent tokiems stebuklams sukurti grąžinamas  žymus praeities veikėjas Grahamas Chapmanas filme „Melagio autobiografija 3D“.

Anglų komikas, rašytojas, aktorius ir vienas iš šešių komikų trupės „Monty Python“ narių – Grahamas Chapmanas, lyg nujausdamas, o gal kaip tik – ne, prieš mirtį įskaitė savo autobiografinius užrašus, tapusius pagrindu sukurti šį filmą. Spalvingas gyvenimas savaime tampa intriguojančiu scenarijumi: nuotykiai ir potyriai studijų metais, prisipažinimas esant gėjumi, gyvenimiškos peripetijos prieš ir po komikų trupės įkūrimo. Painiai, tačiau vaizdžiai ir įdomiai pateikta istorija, savo netradiciškumu net verčianti abejoti: ar tai tikrai melagio istorija?

Dėl vieno galima būti tikriems – mums kalba pats Grahamas. Virš dvidešimt metų buvęs užtildytas balsas mums prabyla juokingais, tačiau vaizdžiais minčių šuoliais. Tais, kuriuos mes dar patys galime interpretuoti, nes pagrindinis pateiktas koziris – įtaigus, gyvas ir linksmas balsas iš praeities, atsilikęs nuo šiuolaikinių kalbos ypatumų ir pagreitėjusio gyvenimo ritmo. Dėl tos pačios – atsilikimo – priežasties yra galimybė pasijusti lyg grįžus atgal į laikus, kai karaliavo siurrealistinės istorijos ir radijo spektakliai.

Filmo pateikimas animacijos pavidalu – įdomus ir papildantis tai, kas lieka už žodžių. Derinamos net skirtingos technikos: nuo įprastos dvimatės, iki trimatės animacijos, keičiant ir jų stilistiką, priklausomai nuo pasakojamo gyvenimo tarpsnio ir istorijos siužeto. Kadangi animacija yra kruopštumo ir laiko reikalaujanti technika, filmui sukurti buvo pasitelkta keturiolika animacijos kūrimo kompanijų – būtent todėl jaučiamas išskirtinumas ir kintantis braižas, įneštas visų skirtingų kūrybininkų. Lyg to būtų maža,  kartais įterpiami tikri, likę nufilmuoti kadrai, vaizduojantys Grahamą – dažniausiai pokštaujantį – primindami žiūrovui, kad istorija daugiau tikra nei išgalvota, nepriklausomai nuo to, kad jo jau daug metų nebėra mūsų tarpe.

Naudojami perėjimai tarp scenų, kaip ir pats siužetas,  dar kartą kuria siurrealizmo įspūdį. Istorija gimdo istoriją: nuo pagrindinės minties prie detalių, įgarsinančių prasmes, pasakytas tarp eilučių. Arba jei tokių paslėptų prasmių nėra – jos vis tiek sukuriamos. Juk vis dėlto – tai melagio autobiografija.      

Lyriniai nukrypimai ir minčių šuoliai kuriami ne tik animacijoje, tai atsispindi ir Grahamo kalboje. Turbūt natūralu, kad įžymaus žmogaus autobiografijos puslapiuose vietą randa ir to meto žymios, įvairios visuomenės asmenybės. Karts nuo karto paminimos pavardės, susidūrusios su herojumi jo gyvenimo kelyje, o kartais lyriškai nukrypstama į pamąstymus, sukeltus būtent pašalinių, garsių žmonių. Vienas tokių pavyzdžių: kažkur išgirsta Zigmundo Froido teorija Chapmaną paskatino ja pagrįsti ir savo gyvenimišką etapą, kurio metu jis siekė išsiaiškinti, kuriai lyčiai jaučia didesnį potraukį.

Tai nėra esminis dalykas, ir turbūt ne vienas besidomintis psichologiją nagrinėjo įvairias hipotezes, darančias įtaką gyvenimui, tačiau šioje istorijoje tai tampa rimtai komiška detale, padedančia sukurti ne tik intriguojančią istoriją, tačiau ir atskirą vizualų pasakojimą. Darosi net pavydu, kaip istorijos herojus sugebėjo komiškai pažvelgti į rimtus dalykus.

Šis filmas tinka tiek melavimo profesionalams, tiek dorovingiems tiesos puoselėtojams. Šmaikšti istorija, šiek tiek kvepianti pelėsiais, sukauptais garso įraše per dvidešimt trejus metus. Kurie pakvimpa dar maloniau, kai užsidedi trimačio vaizdo akinius ir pasineri į viliojančius skirtingus animacinius pasaulius.

Filmo anonsas:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: nevargsiu, ieškodamas vietos (6)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir videoklipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Skaitytojo klausimas: kas šis voras? (10)

Į DELFI Pilietį kreipėsi skaitytojas Kęstutis – pamatęs anksčiau skaitytojų išspręstas dilemas apie tai, koks gyvis svečiavosi jų namuose, jis panoro išsiaiškinti, kokį vorą užfiksavo. Biologijos mokytojas Algirdas Vilkas išsklaidė skaitytojo abejones.

Įsiutino kito vairuotojo elgesys: lenkia kaip panorėjęs (14)

Vairuoja, kaip nori! Tuo pasipiktino DELFI skaitytojas, užfiksavęs neatidų kito vairuotojo manevrą kelyje „Alytus-Vilnius“.

Iš siuntėjo pinigus atgavęs vilnietis sužinojo, kad siuntinys – daug arčiau, nei manė (146)

„Kas čia per tvarka?“ – piktinosi DELFI skaitytojas Marius, nustebintas „Lietuvos pašto“ darbu. Nuolat internetu įvairias prekes įsigyjantis vyras pasakojo, kad negavęs siuntinio, pranešė apie tai siuntėjui ir atgavo pinigus, bet po daugiau nei mėnesio sužinojo, kad jo prekė kelias savaites laukė pašte.

Statybininkas išdėstė savo versiją apie avariją Vilniuje: pasakysiu, kas labiausiai nervina šioje situacijoje (274)

Nors ir rašau pirmą kartą, bet, manau, ir kitiems bus įdomu paskaityti. Todėl pradėsim nuo toliau. Baigėsi šventinis laikotarpis, kai spėjome prisėsti prie mandarinais ir mišrainėmis nukrautų stalų, tačiau taip pramogauti galėjo ne visi.