Kelionė link pietų Uralo: kas tas Jekaterinburgas?!nuotraukų galerija iš kelionės!

 (105)
Ši kelionė įvyko labai netikėtai. Tikrai negalvojau, kad kada nors keliausiu į Rusiją. Dirbti – taip, bet bandyti pažinti šalį - tokio noro tiesą pasakius nebuvo. Eiliniai stereotipai, kuriuos mes kiekvienas nešiojamės savyje apie šią šalį bei jos žmones, šeimos istorijos (mano atveju tai skaudūs prisiminimai iš senelių ir tėvų tremties laikotarpio), dabartiniai santykiai su Rusija bei kylančios šildymo kainos.
© Skaitytojo nuotr.

Simpatijų šiai Europos ir Azijos pusei, reikia pripažinti, nėra daug. Vis dėlto, netikėtai atsidūriau ten. Šių metų birželį ir dalį liepos praleidau Jekaterinburge, mieste, kuris vadinamas Europos-Azijos riba, įsikūręs Uralo kalnų pietinėje dalyje, visai netoli Čeliabinsko.

Kelionės ištakos

Nuo 2007 metų dirbu kompanijoje „IBM“, verslo valdymo sistemų diegimo srityje. „IBM“ pasaulyje garsėja pagal užregistruotų patentų kiekį. Kasmet. Nors visuomeninės veiklos srityje „IBM“ visada turėjo kuo pasigirti, 2008 metais kompanija pasauliui ir savo darbuotojams pristatė dar vieną programą.

Anglų kalba tai skamba taip – „IBM Corporate Service CORPS“. Tai yra tipinis korporatyvinės-visuomeninės programos pavyzdys. Daugelis verslo įmonių, gerbiančių save, savo darbuotojus ir visuomenę, kurioje dirba, turi kažką panašaus. Kasmet keliasdešimt geriausių „IBM“ darbuotojų visame pasaulyje yra atrenkami ir suskirstomi į savanorių komandas, kurios siunčiamos atlikti misiją (dirbti su ne pelno siekiančiomis organizacijomis) į Afriką, Pietų Ameriką, Aziją ar Rytų Europą. Aš labai džiaugiuosi, kad šią galimybę turėjau.

Praėjau atranką ir kartu su savo 9-iais kolegomis iš Brazilijos, JAV, Indijos, Naujosios Zelandijos, Tailando ir Kinijos atsidūrėme Rusijoje. Jekaterinburge. Turėjome padėti Jekaterinburgo savivaldybei suformuoti miesto marketingo strategiją, įvertinti pasiruošimą „World Expo 2020“. Galiausiai savo išvadas pristatėme viename didžiausių pramonės ir prekybos forumų Rusijoje – „Innoprom 2013“. Tiek trumpai apie mano kelionės ištakas.

Lyg laiko mašina

Prieš išvykstant į Rusiją buvo įvairių nemalonių momentų. Kaip antai vienas iš jų – vizos gavimo procedūra. Kiek yra tekę susidurti su kitomis ambasadomis ar konsulatais, tokios patirties nebuvo. Rusijos ambasada išskirtinė. Klientų aptarnavimo specifika, sakyčiau, nusikelia į gūdžius 80-uosius. Iš išorės pastatas didingas, įsikūręs viename prestižiškiausių Vilniaus miesto rajonų – Žvėryne. Vidus man – baisus. Pirmas dalykas, jei nemoki kalbėti rusiškai, tai net nebandyk skambinti į ambasadą, niekas nesupras ir nė nemėgins kalbėti angliškai. Kitas dalykas - vartų sargas, pasveikina tik rusiškai, o tu turi sugebėti pateikti trumpą reziume rusų kalba į jo dadofoną. Kitu atveju, jis neįleis tavęs į vidų. Jau nekalbu apie informacijos internete skurdą, kurio dėka galima važinėti į ambasadą pirmyn ir atgal kokius penkis kartus ir kaskart sužinoti, ko dar trūksta. Laimei, po pirmo vizito kritiškai įvertinau savo negabumus ir pasukau tiesiai privačios įmonės durų link. Puikus aptarnavimas, jokio galvos skausmo.

Ruošiau save morališkai kelionei ne lėktuvu, bet laiko mašina. Atgal į sovietinę praeitį. Didžiai mano nuostabai teko daug kartų nusivilti. Aišku, buvo tų liūdnų akimirkų – kartais žmonės suspausti butaforinių autoritetų, taisyklės vardan taisyklių, „only russian language“ (liet. Vien tik rusų kalba) ir pan. Bet didžioji dalis kelionės buvo nuostabi. Kai keliauji į ne tokią (mūsų lietuvių akimis) egzotišką šalį, pastebi šiek tiek kitokius dalykus nei nuostabus oras, gražus gamtovaizdis ar pastatai.

Visų pirma, tai buvo savęs pažinimas dirbant su tokia tarptautine komanda, kuri, galima sakyti, per tokį trumpą laiką turėjo ne tik įvykdyti misiją, bet ir pažinti vienas kitą. Tam tikri kultūriniai subtilumai, kalbėjimo manieros ir visa kita. Galų gale supranti, kad iš tiesų mes kalbame viena kalba – vertybės vienodos pas visus. Buvo nepakartojama dirbti su tais žmonėmis – skirtingos šalys, profesijos, amžius, patirtis. Galima sakyti, atradau save iš naujo.

Koks tas Jekaterinburgas?

Niekada ypatingai nesidomėjau Rusijos istorija, ir miestas, nors ir skamba labai europietiškai – „burgas“ - nėra ypatingai lankomas turistų (ir niekada nebuvo). Ilgus metus miestas buvo visiškai izoliuotas ir uždaras, mat jame buvo sutelkta karo pramonė. Tik XX amžiaus pradžioje (po Sovietų Sąjungos žlugimo) miestas tapo atviras ir praktiškai pradėjo savo istoriją iš naujo. Jame nebuvo istorinės architektūros paminklų, viskas buvo sunaikinta, tad teko atkurti kelis pagrindinius monumentus (ortodoksų bažnyčias).

Mieste įsikūrė pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas – Borisas Jelcinas. Miestas iki šiol jį mini geru žodžiu. Įdomus faktas tas, kad Jekaterinburgas yra geografinis Europos ir Azijos centras. Praktiškai šia mintimi vedinas, miestas išplėtojo didelį infrastruktūros mazgą, ir šiuo metu turi moderniausią ir tvarkingiausią oro uostą visoje Rusijoje. Išlipusi iš lėktuvo tikėjausi patekti į skurdų ir niūrų užkampį, bet ką Jūs - kai kirtau oro uosto vartus, žandikaulis atvypo. Šitokia automobilių parkavimo aikštelė! Europoje tokios nesu mačiusi. Jau nekalbu apie Vilniaus „kišenę“.

Mieste keliai puikūs, erdvūs. Čia veikia viena sistema vadinama „E-karta“. Būtų kažkas panašaus į „Vilniečio kortelę“, tačiau kur kas pažangesnė. Ja galima naudotis metro, autobusuose, tramvajuose, įeinant i parkus, muziejus ir pan. Taip pat ji susieta su mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų sistemomis – vaikai gali ja atsiskaitinėti už maistą, mokymosi priemones. Tėvai gauna savalaikę informaciją apie vaiko lankomumą, išlaidas, kontroliuoja biudžetą. Maitinimo įstaigos seka mėgstamiausią racioną, atitinkamai planuoja.

Jekaterinburgas – didingosios Rusijos imperijos miestas, pavadintas Jekaterinos vardu, mena Petro I valdymo laikotarpį. Miesto ir šalies didžiausia tragedija taip pat įvyko čia – išžudyta ir palaidota paskutinioji Romanovų šeima (dabar šios šeimos ir šalies garbei atkurta vieta, kur jie gyveno, ir čia pastatyta bažnyčia, vadinama „Curch of Blood“). Apskritai stebint žmones gatvėje ir tuos, su kuriais susipažinome, – jie gan religingi. Nuoširdžiai.

Pagrindinė „Trans Siberia“ stotelė

Miestas – tai pagrindinė stotelė „Trans Siberia“ kelyje, ypač tiems, kurie mėgsta istoriją, muziejus, geologiją, kadangi regionas, vis dar vadinamas Sverdlovsk (beje, sovietmečiu ir Jekaterinburgas buvo vadinamas Sverdlovsko vardu), yra turtingas gamtos ištekliais: auksu, piritu, deimantais, platina, rodonitu ir t.t. Čia klesti mineralų turizmas, lengvi pasivaikščiojimai po žemus Uralo kalnus, raftingas, medžioklė, žvejyba. Taigi. Šiaip tiesiog turistiniais sumetimais čia vargu, ar verta važiuoti. Bet po verslo kelionės tikrai verta pasibūti.

Kalbant apie verslą, miestas džiaugiasi labai unikaliais ekonominiais rodikliais. Vienas smagiausių – 2008 metų krizė miesto visai nepalietė. Sunku patikėti, bet verslas ir valstybinės įmonės skundžiasi didžiu darbuotojų stygiumi. Nedarbo lygis čia stulbinantis – 0, 05 proc. Tiesa, per 2008 metus jis kiek šoktelėjo virš 2 proc., bet tie, kurie nors kažkiek vartė makroekonomikos vadovėlį, supras, kad iki 4 proc. nedarbas vargiai laikomas nedarbu. Nedarbo mieste tiesiog nėra.

Ne gana to, statistinis miesto darbo užmokestis yra didžiausias Rusijoje. Miestas smarkiai „kyla“ - dangoraižiai, viešbučiai, konferencijų kompleksai, gyvenamieji rajonai (kurie irgi nė iš tolo neprimena vargano Žirmūnų, Karoliniškių ar, juolab, Naujininkų vaizdelio). Viso to dėka nekilnojamo turto kainos išlieka santykinai žemos (lyginant, tarkim, su Maskva), o tai pritraukia nemažai jaunimo. Miestas pilnas jaunų žmonių – nesugebėjau suskaičiuoti universitetų ir jų padalinių. Ir mokslininkai turi čia, ką veikti. Teko pabendrauti su „Jekaterinburgo slėnio“ vadovu, džiugu, kaip žmonės džiaugiasi savo darbu, pasiekimais ir miestu.

Dar vienas svarbesnių dalykų, kurį noriu paminėti, – tai maistas. Tik vieną kartą teko nusivilti (iš labai daugelio) ragaujant tradicinę šaltą giros ir daržovių sriubą su šlapia dešra. Kitais atvejais – jei ketinate numesti svorio, čia važiuoti tikrai nederėtų! Maistas puikus, tiesa, vegetarams gal kiek sunkoka, bet visos pasaulio virtuvės randasi čia.

Žmonės - labai draugiški, svetingi. Pamyniau tuos stereotipus, kurie sako, jog be degtinės butelio verslo ir draugų Rusijoje nesusirasi. Sakyčiau, tiems žmonėms labai nepatogu dėl tokių stereotipų. Ypač jaunesnei kartai.

Aišku, visokių greičiausiai yra. Ir nostalgija sovietiniams laikams pastebima tarp tam tikrų sluoksnių, nes gyventi buvo juk geriau tada, o ne dabar. Ir tie suvaržymai, bei išlikę monumentai, menantys komunizmo pradžią (Lenino statulos bei alėjos) dvelkia praėjusio laikmečio dulkėmis. Bet miestas ir žmonės juda – statosi, kuria verslo inkubatorius, „start-up‘ų“ trendas populiarus ir čia. Jei dar konkursą „World Expo 2020“ pavyktų laimėti, tai iškiltų naujas Singapūras Rusijos žemėje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ir jūs lankėtės įdomioje kelionėje? Norite pasidalinti jos įspūdžiais su kitais skaitytojais? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (42)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.