Atsiprašau, šis straipsnis nebus linksmas.
Noriu juo pasiekti du tikslus: pakviesti atsakingiau žiūrėti į savo augintinius ir paaiškinti, kodėl prieglaudos negali sutalpinti visų, kurių atsisako šeimininkai ar kurie randami gatvėse.
Jei kada teks būti šalia žmogaus, kurio numeris nurodytas kaip prieglaudos atstovo, porą valandų, atkreipkite dėmesį, kiek jam skambinama: kas 15-20 minučių, kartais dėl keleto gyvūnų iškart. Ir paskaičiuokite, jei bent vieną dieną būtų paimti visi, kuriuos nori „priduoti“, kokio dydžio turėtų būti prieglauda... Jau neskaičiuokim, kiek kainuotų išmaitinti tiek gyvūnų, atsižvelgiant į tai, kad prieglaudos yra remiamos tik iš 2 proc. GPM ir žmonių bei įmonių aukų. Kai kurios jų visai nedidukės, lėšų turi tikrai nedaug. O jei dar kažkas suserga... O suserga dažnai.
Todėl nepykit, jei savanoriai atsako pavargusiais balsais, kad neturi resursų ir rankų, ir gal pamėginkite priglausti, palaikyti iki skiepo, patys parodyti gydytojui. Tai tiesiog greičiausiai jau dvidešimtas skambutis per dieną. Ir jei kažkokiam beviltiškam atvejui jau padėjo, tą dieną limitas pasiektas.
Svarios priežastys
Taip, kai kurie žmonės negailestingi ir vieni kitiems ir nieks nesako, kad nereikia padėti vaikui ar vargstančiam seneliui. Tiesiog vieni savanoriai padeda vieniems, kiti kitiems. Gyvūnų globa užsiimantys žmonės prisiklauso tokių istorijų... Paklausykim ir mes.
„Atvažiavus į kiemą gaudyti kačių, bobulė pati atidavė sanitarinės tarnybos darbuotojams savo naminę katę su mažomis katytėmis. Sau pasiliko vieną mažą kačiuką (patinėlį)“.
„Šiandien ryte prie prieglaudos buvo palikta dėžė su trimis dar mėlynomis akytėmis kačiukais. Dėžėje „tikrieji humanistai“ paliko dirbtinio pieno mišinuką kačiukams. Deja, kačiukai pasmerkti, jei jų niekas nepriglaus namuose“.
„Sanitarinei tarnybai įduoti nereikalingi kaip kokie seni batai 5 trijų mėn. amžiaus priveisti neatsakingų žmonių šuneliai“.
„Naminis katinas priveistas nuo proto nušokusios bobulės, kuriai „visų gaila“. Galutinis rezultatas – sanitarinė tarnyba. Nebegaila??? Bobulei nebe“.
„Vieną rytą atėję į prieglaudą, radom du maišus – viename katinuką su įdėtu lapeliu, kur buvo parašyta, kad iš tokio ir tokio miesto, katinuko vardas, ką valgo, ką mėgsta, indeliai sukrauti ir t t. Tai vadinama humaniškumu. O kitame maiše nebuvo nieko – tiesiog katinukas išdraskė maišą ir pabėgo. Kas dabar žinos, koks ten katinukas buvo...“
„Katinas į sanitarinę tarnybą atiduotas iš namų, susakius populiariausią priežastį – išvažiuoja“.
„Atidavė šunį į veterinarijos kliniką migdyti iš keršto šeimos nariui“.
„Sulysus kalytė rasta pririšta saugos diržu prie medžio paplentėj, aplink ją lakstė dvi alkanos dukrytės“.
„Džipu atvažiavęs vyrukas į prieglaudą atvežė kartoninę dėžę, ant kurios parašyta „katė su kačiukais“. Iškoliojęs savanorę, kuri bandė apeliuoti į sveiką protą (prieglaudoje, kur daug gyvūnų, mažyliams pavojinga ir trūksta dėmesio), paliko dėžę. Kačiukai dar net neatakę, mama baisiai sustresavusi nenori jų maitinti“.
„Atidavė į prieglaudą jauną persišką katiną, nes neranda laiko šukuoti“.
„Kol nebuvo šeimos nario, atidavė jo auginamą šunį benamiams, kad paliktų prie prieglaudos“.
„Išmetė šunį iš traukinio, kad nerastų kelio namo“.
„Apvožė kačiukus po rastu dubeniu prieglaudos kieme. Ryte išleidus šunis palakstyti, jie mažylius rado pirmi...“
Galima būtų pildyti ir pildyti. Tyčia nerašau, kaip baigėsi kokia istorija: gali būti visaip, ir labai laimingai, gražiai, ir tragiškai. Nė vienu atveju niekas nepasikeičia į gerąją pusę be žmonių pastangų, didelių ir mažų organizacijų savanorių ar pavienių neabejingų žmonių, kurių tikrai yra, nors visada per mažai...
Kas gresia sanitarinėje tarnyboje jaunikliams
Nepapasakosiu nieko naujo gyvūnų globėjams, nes jie puikiai žino situaciją. Nesikreipiu ir į tuos, kuriuos pamačius žodį „šuo“ ar „katė“ ištinka isterija. Noriu atkreipti dėmesį tų, kurie nelabai iki šiol domėjosi šia tema, bet jų protai imlūs naujai informacijai.
Daugumoje Vakarų ir Šiaurės Europos šalių jau ne pirmi metai vykdomos sterilizacijos akcijos padėjo sumažinti beglobių gyvūnų skaičių, nors tam tikrai reikia laiko. Lietuvoje dar vis praktikuojamas gyvūnų marinimas, jauniklių naikinimas neduoda efekto: beglobių nemažėja. Žmonės, laikantys naminius gyvūnus ir nesterilizuojantys ar kitaip neapsaugantys, jų priveisia vėl ir vėl. Ir išmeta į gatvę paauginę arba atiduoda į prieglaudas. Arba į sanitarines tarnybas. Arba – į mišką...
Yra netgi toks gyvūnų globėjų vartojamas terminas – veisėjas. Tai ne tas, kuris užsiima veisliniais šunimis ar katėmis, turi veislyną, kurių augintiniai - darbuotojai dalyvauja parodose, o tas, kuris iš principo ar iš nežinojimo nesterilizuoja savo katės ar kalės ir metai iš metų sulaukia naujų vadų. Ir – tai svarbu – jauniklių nedovanoja patys, o numeta problemą kitiems.
Jei ne jie, prieglaudos galėtų kur kas daugiau rūpintis tikrais beglobiais ir benamiais. Jei ne jie, sanitarinių tarnybų narvuose nesikankintų tiek persigandusių „naminukų“. Nerašau tarnybų pavadinimų, nes tai ne esmė: paprastai šiose valdiškose įstaigose nepaisant dezinfekcijos labai daug virusų ir jie atsparūs. O ten patenkantys, dažnai pačių piliečių priduodami gyvūnai - deja, virusams neatsparūs.
Neskiepyti kačiukai nusigaluoja nuo kačių maro, neėda, dehidratuoja, jiems atsisako inkstai, jie nusikniaukia iš baimės ir streso. Neskiepyti šuniukai apsikrečia parvo virusu, pradeda vemti, viduriuoti krauju, kraujas ima tekėti iš visų angų, jie gaišta kankindamiesi. Savanoriai, jei tik spėja, jei tik turi kur dėti mažylius, traukia iš šių tarnybų, bet dažnai būna jau per vėlu. Štai ir šiuo metu, kai rašau, skirtinguose didelio miesto namuose (arba jau ir klinikose) sunkiai serga penki balti šunyčiai, kuriuos žmonės išsirinko vienoj sanitarinėj tarnyboj. Ar išgyvens, niekas negali dabar negali pasakyti...
O pilietis, pridavęs savo katės ar kalės „kraitelį“, patenkintas išeina ir atsidūsta – na štai, sutvarkyta!
Jis nemato to, kas būna toliau, o jei ir matytų...
Sterilizuoti ar žaisti loteriją?
Prieš sterilizaciją (ar hormonines tabletes, nors dažniau siūlo pirmą variantą kaip saugesnį) dažniausiai būna tokie argumentai:
- mano augintinis neturės netyčiukų, aš apsaugosiu jį;
- negalime kištis į gamtos reikalus;
- reikia leisti katei ar kalei atsivesti jauniklių, ir tik tada sterilizuoti;
- kastruotas/sterilizuotas gyvūnas bus storas ir nuobodus;
- visa tai tik veterinarų išmislas, kad daugiau pinigų gautų;
- ne jūsų reikalas, noriu ir veisiu, o kai vėl atsives, vėl į prieglaudą atvešiu.
Dėl pirmo argumento: taip, gali būti, kad apsaugosit. Bet gyvūnų globėjai matė ne vieną ir ne dešimt „man taip nebus“, kurie neapsaugojo ir paskui labai vargo.
Dėl antro argumento: gamtos reikalai labai jau filosofiškai skamba. Kuilius skapija? Taip. Arklius romija? Taip. Kaimas, kuris prieš visas kačių sterilizacijas, ką nors turi prieš šitą?.. Tai kad ne. Čia turbūt nebe kišimasis į gamtos reikalus. Kitas dalykas, - gyvūnui pratęsti giminę liepia instinktai, o ne meilė. Jei instinktai „nukenksminti“, jis nejaučia diskomforto, kad „negali turėti vaikų“. Jis ne žmogus. Bet tikrai jaus stresą, kai atsivestus jauniklius kažkas paims ir išneš. Deja, mastitai, kurie dėl to užpuola kates ir kales, vargu ar kam rūpės, tegu gamta susitvarko...
Dėl trečio argumento. Siūlau tiesiog pažiūrėti reportažą, ką apie tai sako ilgametę patirtį turintis veterinaras.
Dėl ketvirto argumento: jei gyvūnas likęs tukti, jis ir tuks. Jei nebus linkęs tukti, gaus subalansuotą maistą, saugantį nuo inkstų problemų, jis gyvens ilgai ir laimingai.
Penktas ir šeštas argumentai, deja, neatremiami.
Apie benamius gyvūnus būtų atskira kalba: kaip padaryti, kad jie nesiveistų geometrine progresija, kaip sutvarkyti aplinką taip, kad ir žmonėms, ir gyvūnams būtų gerai, vieni kitiems netrukdytų.
Bet jei kiekvienas, turintis augintinį, atsakingai žiūrės bent jau į saviškį, neišmes jo tik todėl, kad kraustosi į kitą butą, neatiduos į prieglaudą, nes jis jau nebe jauniklis, neveis kasmet po dvi vadas jauniklių, kurių neturi kur dėti, kokį mes žingsnį padarytume į priekį... Juk ne viskas matuojama pinigais. Žmonių skiriamas dėmesys, laikas, nuvogtas nuo šeimos ir poilsio, nemiegotos naktys, slaugant buvusį „svetimą naminį“, o dabar „savą benamį“ kačiuką, nerimas galvojant, kokią dovaną rasi ryt prie prieglaudos durų, ir kur ją reikės dėti...
Jei tą laiką ir tą dėmesį galima būtų skirti tikriems benamiams, nes savo augintiniais atsakingai rūpinasi šeimininkai, pagalvokime, kaip pasikeistų situacija mūsų kiemuose.