- Kaip ir kodėl nusprendėte atvykti į Lietuvą ir mokyti jaunimą japonų kalbos?
- Man labai įdomi jūsų šalis, kadangi jūs tik maždaug prieš 20 metų atgavote nepriklausomybę. Lietuva yra pakankamai jauna. Japonija yra labai sena šalis. Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kurie yra labai svarbūs ne vien Lietuvai, bet visam pasauliui. Jaunoji karta yra labai svarbi ir aš noriu mokyti ją japonų kalbos, kultūros. Išsilavinimas jaunimui itin reikalingas, tad nusprendžiau aplankyti jūsų šalį ir mokytojauti.
- Žmonės skirtingi visame pasaulyje. Kuo skiriasi lietuviai ir japonai?
- Manau, lietuviai ir japonai yra labai skirtingi. Yra vienas labai svarbus dalykas: japonų tauta yra itin didelė palyginus su lietuvių. Jūsų yra tik 3 milijonai, o Japonijoje gyvena 125 milijonai žmonių. Tai labai svarbus skirtumas, lemiantis didelius charakterio skirtumus. Lietuvių charakteris visiškai kitoks nei japonų: jie atviresni, lengviau bendrauja su nepažįstamaisiais. Ši lietuvių charakterio savybė yra labai gera. Japonai nėra tokie atviri bendraudami su nepažįstamais žmonėmis, užsieniečiais. Japonai yra pakankamai uždari, nes jų yra tiek daug.
- Ar jums patinka Klaipėda – Lietuvos uostamiestis?
- Klaipėda man labiau patinka, nei Vilnius ir Kaunas. Lankiausi šiuose miestuose prieš 5 metus, kadangi domiuosi Chiune Sugihara gyvenimo istorija, aplankiau jo muziejų – buvusį Japonijos konsulato pastatą. Taip pat vaikščiojau C. Sugiharos gatve Vilniuje. Pažįstu šiuos miestus, tačiau jie manęs taip labai nedomina. Vilnius – labai sudėtingo išdėstymo miestas, o Kaunas – labai paprasto: viena didelė gatvė, kurioje yra viskas, ko gali prireikti. Man daug labiau patinka Klaipėda - nei per daug komplikuota, nei pernelyg paprasta. Yra dar viena priežastis: Vilniuje ir Kaune yra daug žmonių. Žinoma, Japonijos miestai, pavyzdžiui, Tokijas, yra daug didesni, tačiau Lietuvos mastu Vilnius ir Kaunas yra pakankamai dideli. Klaipėdoje yra kur kas mažiau gyventojų, praeivių gatvėse. Man labai patinka Klaipėda.
- Gyvenate Lietuvoje jau 3 mėnesius. Ar mokate kokių nors lietuviškų žodžių, frazių?
- Taip, žinoma. „Ačiū“, „labai ačiū“, „labas rytas“, „labanakt“, „viso gero“. Tik kelis žodžius.
- Ar Lietuvoje galima lengvai susikalbėti angliškai?
- Kai kurie žmonės, daugiausia senyvo amžiaus, nekalba angliškai. Aš buvau apgyvendintas miesto centre esančiame bute, kuriame dar gyvena 68-erių metų moteris, jos vardas – Vida, ji visiškai nekalba angliškai. Man yra 71 metai. Tačiau mes vis tiek galime susišnekėti, kadangi Vida naudojasi kompiuteriu. Jei ji nori man ką nors pasakyti, išverčia tai kompiuteriu į anglų kalbą ir taip aš ją suprantu. Vida ir Susumu gali bendrauti (juokiasi).
- Ar ragavote tradicinių lietuviškų patiekalų?
- Taip, man labai patiko cepelinai. Jie labai skanūs. Deja, neragavau daugiau kitų patiekalų, kadangi kainos lietuviškose kavinėse man pasirodė kiek didokos.
- Ar jums buvo sunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo ritmo, kitos kultūros?
- Nelabai sunku, netgi lengva, kadangi gyvenu Europoje jau 10 metų. 1991 m. nuvykau į Airiją ir gyvenau ten 1,5 metų. Vėliau lankiausi Lenkijoje, gyvenau ten 2 metus, paskui – Slovakijoje ir Čekijoje. Po kelių metų apsilankiau Estijoje. Latvijoje gyvenau 5 metus, man pažįstama Ryga, Daugpilis, Liepoja. Kiekvieną sekmadienį atvykdavau iš Liepojos į Klaipėdą autobusu. Tai populiarus maršrutas tarp latvių, jie mėgsta atvykti į Klaipėdą apsipirkti. Atvykdavau į Lietuvą labai dažnai.
- Esate aplankęs daug šalių, kurios yra toli nuo Japonijos. Kuo jums naudingas kitų kraštų pažinimas?
- Tokijuje dirbau gaisrininku 20 metų ir niekur nekeliavau. Gaisrininko darbas labai sunkus, bet svarbus, nes Tokijas – milžiniškas miestas, kuriame įvyksta daug gaisrų kasmet. Kiekvienais metais miesto gaisruose žūsta apie 100 žmonių. Tai labai daug. Po 20 metų pakeičiau profesiją: iš gaisrininko tapau mokytoju. Mokslas, mokymas yra labai svarbu visiems žmonėms, todėl ir nusprendžiau pasirinkti darbą mokymo sferoje. Kaip jau minėjau, iš pradžių nukeliavau į Airiją dėstyti japonų kalbą ir kultūrą airių vaikams mokyklose. Vėliau aplankiau Lenkijos, kitų šalių mokyklas.
- Ar lietuviai – tolerantiški žmonės? Ar jie linkę bendrauti su užsieniečiais?
- Taip, manau, taip. Man labai patinka lietuviai, kadangi jie labai šiltai priima svečius iš kitų šalių. Pavyzdžiui, mane. Aš esu pagyvenęs japonas, nebe jaunas, tačiau mokiniai, jauni žmonės, mane labai gražiai priėmė ir bendravo. Dėl to jaučiuosi labai laimingas. Manau, kad lietuviai yra labai tolerantiški ir atviri, jų širdys šiltos. Tai labai svarbu. Galbūt taip yra dėl to, kad Lietuvoje yra gilios krikščioniškos tradicijos? Viename japoniškame gide skaičiau, kad dauguma lietuvių yra katalikai. Pastarieji yra plačiai paplitę po visą pasaulį, ne vien Europą. Pietų Amerika, Australija, Afrika... Tai daugiausia katalikų gyvenamos teritorijos. Krikščionybė yra plačiai paplitusi tarptautinė religija. Tai lemia labai atvirą, šiltą širdį, kurią nešiojasi lietuvis.
- Dabar jūs esate toli nuo Japonijos. Ko labiausiai iš jos pasiilgstate?
- Aš nepasiilgstu Japonijos. Galima sakyti, aš iš jos pabėgau - visai kaip C. Sugihara. Jis išgelbėjo 6 000 žydų nuo mirties nacių koncentracijos stovyklose. Jis gyveno Kaune ir jo geriausias gyvenimo etapas prabėgo Kaune, o ne Japonijoje. Japonijos vyriausybė nepritarė tokiam Sugiharos elgesiui, kadangi tuo metu Japonija buvo hitlerinės Vokietijos sąjungininkė. C. Sugihara nepritarė Hitlerio politikai ir veiksmams: A. Hitlerio režimas pražudė 6 mln. žydų tautybės žmonių. C. Sugihara buvo didis japonų herojus – tarsi samurajus. Bet japonai nesuprato to, nesuprato, kodėl ponas Sugihara gelbėjo žydus nuo nacių persekiojimo. Tai buvo paties Sugiharos sprendimas. Jis tikėjo Dievą, Jėzų Kristų – priklausė ortodoksų bažnyčiai. Tuo metu japonų valdžia ir A. Hitleris buvo sukirtę rankomis ir vienintelis C. Sugihara bandė tam pasipriešinti. Manau, kad galbūt tai buvo Dievo balsas? Dievas pasakė jam: „Sugihara, tu turi išgelbėti tuos žmones“, kadangi Dievas yra meilė, jis myli visus žmones. Ne tik žydus - Dievas myli lietuvius, žydus, japonus, amerikiečius... visus žmones. Dievas nori išgelbėti visus žmones. C. Sugihara klausėsi Dievo balso ir nusprendė išgelbėti žydų pabėgėlius iš Lenkijos. Jis taip pat išgelbėjo daug lietuvių Kaune.