Galbūt tai žmogaus siela?

Jaroslavo Melniko romanas „Dangaus valdovai“ iš vienos pusės šokiruoja, o iš kitos verčia susimąstyti apie tai, kaip mes gyvename, kur dingsta artumas tarp vaikų ir tėvų, brolių ir seserų, vyro ir žmonos...

Kone dauguma nesusipratimų tarp vyrų ir moterų kyla todėl, kad moterys nežino, kas dedasi vyrų sieloje. Ir atvirkščiai. Kaip tą galima sužinoti?

Esama rašytojų, kuriuos drąsiai galima pavadinti „žmogaus sielos inžinieriais“. Jaroslavas Melnikas, kurio knygos triskart yra patekusios į Metų knygos penketukus ir verčiamos į daugelį kalbų (jo romas „Tolima erdvė“ tapo BBC metų knyga), – būtent toks rašytojas. Jis apnuogina savo personažų sielas. Kodėl vyriškis myli, kodėl nekenčia? Kas jį erzina moteryje? Kokie kompleksai kankina? Juk nusileisti ir suprasti – skirtingi dalykai! Jei mes, moterys, giliau suprastume vyrišką pasaulį, mūsų gyvenime būtų daugiau harmonijos.

Ko gero, naują J. Melniko romaną „Dangaus valdovai“ galima pavadinti romanu apie „vyrišką krizę“. Kaip visuomet, iš pirmo žvilgsnio realistinis šio keisto rašytojo pasakojimas netrukus pereina į fantazijų ir neįtikėtinų įvykių plotmę. Tai būdas, leidžiantis parodyti sielos skerspjūvį.

Kiekvienas vyras trokšta būti stiprus ir laisvas, sako autorius. Bet jėga gali suprantama įvairiai: pinigai? Karjera? Šlovė? Protas? Aukščiausi jausmai? Romano herojui tai veikiausiai yra protas ir jausmai.

Bet protas leidžia suprasti, kokia niekinga taip vadinama „šlovė“, „karjera“. Tačiau tuomet koks gyvenimo tikslas? Vaikai? Jie jau suaugo? Namas? Jis jau pastatytas (arba įsigytas). O dar pusė gyvenimo prieš akis. Tai ir romanas apie šiuolaikinio pasaulio vertybių sistemą.

Bet tu juk ne vaikas, sakiau sau, šluostydamasis ašaras. Tu suaugęs žmogus. Gyvenk pats, vienatvėje. Tokia žmogaus lemtis. Nesvajok apie tai, kas šiame pasaulyje nepasiekiama. Nesitikėk, kad tavo siela kam nors reikalinga, nesitikėk to. Kad kas nors panorės sužinoti, kas esi. Kas tu esi iš tiesų. Niekada to nebus. Artimieji nenori žinoti, kas tu esi iš tiesų.

Tačiau tada – kokie jie artimieji?

Mano širdis... Ji buvo žiauri. Nesuprantamas žiaurumas gyveno mano širdyje. Ir jis paradoksaliai buvo susijęs su kažkokia nepaaiškinama tiesa. Ši tiesa ir darė mano širdį žiaurią.

Na, o romano moterys? Be nuolatos į isteriją puolančių žmonos ir dukters, tai pat ir tarsi iš niekur herojaus gyvenime atsirandančius ir neaišku kokiame pasaulyje išnykstančios sielos. Mergužėlė, perskaičiusi visus filosofinius herojaus darbus ir atvažiavusi mokytis į jo miestą, kad galėtų būti netoliese. O dar moteris, su kuria susipažįsta pliaže, atostogaudamas prie jūros. Ir dar kita – sutikta mero priėmime... Meilės nuotykiai? Ir taip, ir ne. Iš esmės jis nėra neištikimas žmonai. Bet atsitiktinės moterys įeina į jo pasaulį ir palieka jame apčiuopiamus pėdsakus. Jų negalima pavadinti meilužėmis, bet ir negalima pavadinti svetimomis.

Viskas neapibrėžta, trapu, viskas mainosi J.Melniko romanuose. Nuolatos kyla klausimai: kas tai? Kūniškas artumas (jei jis apskritai yra) tarsi netikras. O vis dėlto romano personažai iš kūno ir kraujo. Ir herojaus talento gerbėja - stambiakrūtė, gražiomis šlaunimis, lendančiomis iš po mini sijono mergina.

Staiga supratau, kas jai esu. Tai buvo kvaila. Bet tai buvo tiesa. Aš jai buvau „viskas“. Kaip kam nors „viskas“ yra tas, kurį beviltiškai myli.

Bet argi aš norėjau šio vaidmens? Tiesiog jis man atiteko. „Meilės objekto“ vaidmuo. Ir tas vaidmuo, nors ir suteikė šiokio tokio malonumo, vis dėlto varžė mano laisvę. Kaip bet koks kitas vaidmuo.

Kai tave myli, į tave prasiskverbia. Prieš tavo paties valią. Net jei tu nemyli. Kito žmogaus meilės šiluma įsiskverbia į tave, net jei esi šaltas kaip akmuo. Ir mylinti širdis ima tau šį tą reikšti. Ypač jei esi vienišas.

O aš buvau labai vienišas.

Tai dar ir romantiškas romanas – apie kalnus, tikrą meilę, ištikimybę, laisvę, apie tai, kaip žmogaus siela trokšta pakilti virš kasdienybės. „Dangaus valdovai“ – knyga, panaši į muzikos kūrinį, net skyriai pavadinti taip, kaip neretai pavadinami muzikiniai kūriniai: „Sapnas. Vienatvė. Gyvenimo laikas. Kalnai...“

O pats romano pavadinimas? Tai apie vyrus ar apie paukščius? Ar jis skamba skamba rimtai ar ironiškai? O gal tai apie žmonių sielas...

Puikus knygos apipavidalinimas – ne tik neįprastas, „ištemptas“ formatas, bet ir fantastiškas romano viršelis, nuspalvintas žydrais tonais, su erelės atvaizdu ir vyro galvos kontūrais mėnulio apskritime. Knyga netikėtai prasideda ir baigiasi gražių kalnų peizažų nuotraukomis. Taip ir norisi vykti tenai, į tą stebuklingą nežemišką pasaulį, kur nėra žmonių, sumaišties ir mūsų gyvenimo vergystės.
Knygos viršelis

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!