O jei po viso to, užsigeidęs numalšinti troškulį, dar užeitumėte į barą atsigerti kavos ir kartotumėte „su pienu, su pienu“, jums galėtų lengva ranka paduoti puodelį juodos kavos, o šalia dar rėktų kitas klientas – „aš žinau, jūs kaip amerikiečiai, geriate daug vandens ir mažai kavos“. Ir jei jūs nesupyktumėte, netrenktumėte visko ir, užsimetęs kuprinę per petį, nenukiūtintumėte namo, jums tikrai įpiltų pieno. Argi nenuostabi šalis – Italija?
Vilnius. Atmerki akis, susirandi daugybę kelionių po Italiją atlaikiusias žydras sportines „Adidas“ basutes, užsimeti ant pečių kuprinę, sėdi į taksi ir išleki į oro uostą. Visą kelią pakeliui kovoji su kirminu, ėdančiu vasariškai trapias sielos struktūras ir bandančiu įleisti į ląstelės gelmę savo nuodus – „kodėl vėl ten, tu jau pavargai nuo Italijos“. Nesu kirminų draugė, esu sportinių basučių vasalė – dar oro uosto nepasiekusi supratau, kad arba išmesiu „kirminą“ pro taksi langą ant stipriai įkaitusio asfalto, kad jį nužudytų išsiskiriantys bitumo garai, arba jis sugadins man atostogas.
Roma. Matyta jau n-tąjį kartą ir vis dar sugebanti nustebinti dėl iš trumpalaikės atminties išsitrynusios informacijos, pavyzdžiui, kad į švento Petro baziliką moterims negalima įeiti su šortais ir marškinėliais, nedengiančiais pečių. Greitai iškraustau kuprinę, randu savo vilnonį megztinuką, iš kurio skubiai susimeistrauju sijoną, draugo sportinis megztinis puikiai paslepia pečius, dar nespėjusius pasimėgauti pietų saule.
Jei jau nusprendėte vykti į Italiją, matyt, ir jūs, kaip ir aš, aplankę garsiuosius objektus – Trevio fontaną, Venecijos aikštę, atsidursite prie Koliziejaus. Prisiminę, kad čia senovėje vykdavo gladiatorių kovos su laukiniais žvėrimis, matyt, pasijusite gerokai išalkę. Jei susigundysite prisėsti lauko kavinėje, esančioje keliolika metrų nuo šio didingo statinio, už picą sumokėsite kone du kartus brangiau nei paėję keliasdešimt metrų į priekį. Jei nepatingėsite pasivaikščioti, visai šalia rasite jaukią piceriją, kurioje sėdėdami puikiai matysite didžiausią Romoje amfiteatrą ir valgysite gardžiausią picą tik už 5 eurus.
Neturėtų stebinti tai, kad šalia pagrindinių turistų lankomų objektų būriuojasi daugybė prekeivių iš Azijos valstybių, ypač daug – iš Bangladešo. Į tai galima žiūrėti kaip į trūkumą, o galima – kaip į privalumą. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Tarkime, jūsų akis užkliūna už stilingų akinių žydrais rėmais ir jūs pagalvojate – o kodėl gi ne? Kukliai prieinate prie prekeivio ir jis laužyta anglų kalba šūkčioja, kad stilingi akiniai kainuoja tik 15 eurų. Amerikiečiui, kanadiečiui ar norvegui ši suma už akinius iš tamsiaodžių gal ir nepasirodytų pernelyg didelė, tačiau tiems, kurie Italiją ir jos kultūrą jau šiek tiek pažįsta, o jei dar moka ir italų kalbą, tokia suma sukeltų mažų mažiausiai juoko.
Taigi labai tikėtina, kad prekeivis iš Bangladešo pamatytų tik turisto nugarą tolumoje, nespėjęs nė aiktelėti, o turistas, mokantis itališkai, pavymui sušuktų – „Tu išprotėjęs, nepirksiu per amžius“. Nepraėjus nė sekundei, tamsiaodis prisivytų ir ant galvos jau dėtų akinius, klausdamas, kiek galite mokėti. Jei pasakysite sumą pradinę kainą padalinę iš 5, greičiausiai nesuklysite – pirkinys bus jūsų rankose.
Tikra Italija – pietuose?
Kad pažintum Italiją, reikia pūdą druskos suvalgyti, be to, būtina išmokti bent kelis stipriai ausį rėžiančius itališkus keiksmažodžius, kad neužtekus rusiškųjų galios, jais būtų galima plakti pameluoti nevengiančių italų sielas. Itališkus keiksmažodius moku beveik visus, tačiau jei ne mano kelionės bendražygis, veikiausiai būčiau „susitūrėjusi“.
Viskas prasidėjo nuo dviejų italų lėktuve, likus keletui minučių iki nusileidimo trapu. Niekada neklausau italų, nebuvau su jais obuoliauti netgi tada, kai pusmetį teko turėti reikalų diena iš dienos, tačiau nežinau, kas man atsitiko, kad patikėjau jų kalbomis ir ryžausi keisti kelionės kryptį kelių šimtų kilometrų spinduliu.
Pagal „planą“ (vadinu jį planu kabutėse dėl to, kad iš tikro pernelyg gerai pažįstu Italiją ir esu pernelyg spontaniška, kad kažką preciziškai planuočiau), kartu su kelionės bendražygiu turėjome iš Romos traukiniu nuvykti į Brindisi uostą, o iš jo į kokį nors žavų ir ramų kurortą su beprotiškai žydra jūra. Kai netyčia prasitariau apie šią idėją dviems lėktuve sutiktiems italams, jie ramiai pradėjo aiškinti, kad yra kur kas geresnis variantas – miestelis Polignano a mare. Nežinau kodėl, bet Romos Termini traukinių stotyje bilietą nusipirkome būtent ten.
Naktį traukinyje susiruošiau pamiegoti, nes kelionė iš Romos iki miestelio prie jūros – Polignano a mare – trunka beveik 7 valandas. Toje pačioje kupė sėdėjo 60-metė italė, atrodanti kur kas geriau nei turėtų, jei atsižvelgtume tik į paso duomenis. Kita moteris įsitaisė šalia, o priešais pasodino savo maždaug ketverių metų dukrytę. Kai jau buvau besudedanti bluostą, temperamentingosios pietietės įnirtingai pradėjo ginčytis, kodėl moteris su vaiku turi teisę važiuoti už dyką – paaiškėjo, jog dėl to, kad jos vyras traukinio mašinistas, tad tereikia parodyti specialų pažymėjimą traukinio kontrolieriui.
Atsibudau tik paryčiais, stipriai sušalusi nuo pernelyg stipriai kondicionuojamo oro. Gal dar būčiau tęsusi savo letargo miegą, jei ne gerai atrodančios italės kuisimasis po savo nešulius – matyt, kovodama su rytiniu snauduliu, bandė nepravažiuoti savo stotelės ir nenorėjo nulaužti man ištiestų kojų, jei galinėjantis su miegu tektų strimgalviais šokti lauk.
Kai išlipome miestelyje Polignano a mare, jokie barai dar nedirbo, todėl apie „Cappuccino“ gurkštelėjimą ir traškųjį „Cornetto“ su šokoladu galėjome tik pasvajoti. Praradę viltį papusryčiauti, žingsniavome jūros link. Netikėtai išgirdome šurmulį, įkišome nosį į vidų – ankstyvuoliai miestelio gyventojai viename iš barų jau gėrė kavą ir vartė naujausius laikraščius.
Jau pusryčiaudama supratau, kad veikiausiai Polignano a mare ilgai neužsibūsime – miestelis, pasidabinęs pastatais iš Lečės akmens, tikrai gražus, tačiau iš pirmo žvilgsnio pernelyg didelis ir arti centro nėra smėlėto paplūdimio. Jis išsidėstęs ant uolos, taigi nusileidus žemyn tektų gulėti ant akmens arba žingsniuoti kelis kilometrus iki paplūdimio. Mano kelionės draugui mintis apžiūrėjus miestelį atsisveikinti su Polignano neatrodė svetima, taigi, nieko nelaukę, atsisveikinome su baro savininku, kuris nepraleido progos pabandyti uždirbti siūlydamas savo pusbrolio apartamentus prie jūros.
Nutarėme žingsniuoti pajūriu uolomis iki artimiausio mažo kurortinio miestelio. Saulė negailestingai vertė prakaituoti, kuprinė spaudė pečius, o kojas nežinia kodėl pradėjo trinti. Uolomis eiti nelengva: jos aštrios ir nelygios, paslydus ir dribtelėjus – oda pradėtų kraujuoti akimirksniu. Aplinkui negailestingai išdeginta augalija, piktai braižanti blauzdas. Nužingsniavę apie penkis kilometrus, miestelio taip ir neradome, taigi neliko nieko kito, kaip tik eiti toliau.
Eiti, regis, buvo vienas malonumas, nepaisant mažų nesklandumų dėl karščio ir nuolatinio organizmo poreikio gerti, netikėtai už nugaros išgirdau draugo šūksnį: „Kokia gyvatė!“ Kai atsisukau, tespėjau pamatyti maždaug pusės metro juodą ir ploną uodegą. Kas žino, kas galėjo atsitikti, jei būtume pasukę keletą metrų arčiau tų žolių, iš kurių ji išlindo – atsipirkome lengvu išgąsčiu, mat pastaroji prašliaužė beveik prie pat kojų. Norom nenorom prisiminiau ekstremalią praėjusios vasaros kelionę po Italiją, kai pietuose teko miegoti palapinėje ant uolų kartu su žolėse jaukiai prieš saulutę įsitaisiusiomis gyvatėmis.
Pakeliui nepriėję nė vieno patrauklaus mažo kurortinio miestelio, pėsti pasiekėme už 8 km esantį didesnį miestą prie jūros – Monopoli, turintį apie 50 tūkst. gyventojų. Didmiestis mums irgi nepatiko, o ir kainos nepasirodė patrauklios – 70 eurų parai už kambarį. Vis dėlto, praeidami pro vieną iš barų, šnektelėjome su italais ir vienas iš jų kaip mat pakilo nuo stalo ir pakvietė apžiūrėti kelių potencialių vietų gyventi. Nuvažiavome, tačiau sprendimo pasilikti Monopoli nepriėmėme. Pavalgę ir pasimėgavę itališkais ledais, patraukėme į traukinių stotį ir išvažiavome į Cisternino, iš kurio pėsčiomis leidomės į už 14 km esantį kurortinį miestelį Torre Canne.
Žinojome, kad čia bent kurį laiką tikrai pasiliksime, todėl ėmėmės pirmojo darbo – susirasti nakvynę. Beveik visi namai miestelyje nuomojami, tačiau liepos mėnesį tokia apgultis, kad laisvų vietų mažai, o kainos – didelės. Kadangi moku italų kalbą, nesunku derėtis, tačiau pirmieji du nuomotojai nenorėjo leistis į kalbas – laikėsi savo pozicijos – kambarys už 70 eurų parai.
Esu užsispyrusi ir žinau, kad dažniausiai galiu rasti geriau, ryžausi dar paieškoti. Beeinant link kito būsto, pasivijo vyriškis ir paklausė, ar nenorėtume apsigyventi jo pusseserės naujame „Bed and breakfast“. Su savininkais pavyko rasti kompromisą – kambarį su kondicionieriumi, spinta ir televizoriumi išsinuomojome už 40 eurų. Po intensyvių žygių po Romą, kelionių traukiniais ir pėsčiomis, pagaliau mūsų laukė 7 dienos poilsio!
Ne tik vitamino D gamyba
Kadangi poilsį aš, kaip ir mano draugas, suprantame ne tik kaip vitamino D gamybą saulėje, mūsų kelionės tęsėsi 7 dienas iš eilės: truputį pasidegini, paplaukioji ramioje kaip lietuviškas ežeras jūroje, suvalgai picą, šoki į autobusą ir važiuoji toliau.
Pirmasis aplankytas miestelis buvo kalne įsikūręs Ostuni, turintis 32 tūkst. gyventojų, dar kitaip vadinamas Baltuoju miestu. Savo aukso amžių Ostuni išgyveno karalienės Bonos Sforcos laikais.
Vis dar nesugriauta senovinė miesto siena. Į Ostuni žiūrint iš tolo atrodo, kad tai nutapytas paveikslas: įvairiame aukštyje išdėstyti balti pastatai atrodo išties įspūdingai. Miestelio centre – didžiulė švento Oronzo skulptūra. Miestas dėl įspūdingos architektūros vasarą pritraukia keliasdešimt tūkstančių turistų iš viso pasaulio.
Grožis grožiu, o bėdos – bėdomis. Nuvažiavus į Ostuni viešuoju transportu, galima ilgam jame užstrigti. Tik atvykę į miestelį, iškart nesumojome, kad reiktų nusipirkti bilietą atgal. Kai susigriebėme tai padaryti, supratome, kad pietų metas ir dvi valandas bilieto nenusipirksime, mat juos parduoda tik viename spaudos kioskelyje. Ką veikti siestos metu radome – nusipirkome ledų ir įsitaisėme ant bažnyčios laiptų. Bilietų pardavėja maloniai informavo, kad autobusas bus po valandos ir nurodė stotelę, kurioje turime laukti, norėdami sugrįžti į Torre Canne.
Deja, kai nuėjome į minėtą stotelę, ten nebuvo jokio autobusų grafiko – nė menkiausio ženklo, kad ten sulauksime transporto priemonės. Pradėjome klausinėti žmonių, tačiau šie nepaguodė – kiekvienas turėjo savo versiją, kur mums žingsniuoti ir jautėsi esą teisus. Paklausę vieno iš „patarėjų“, nukėblinome kone 4 kilometrus į kitą miestelio pusę, tačiau ir ten stotelės nebuvo. Kitame spaudos kioskelyje mus informavo, kad mums nurodytu laiku autobusai nevažiuoja, kad paskutinis išvyksta per pietus, o vakare nėra nė vieno reiso.
Supratome, kad vėl teks pamankštinti kojas. Prieš startą reikia gerai pasistiprinti, tad nusipirkome didelį sultingą melioną iš pakelėje prekiaujančio ūkininko ir kaip mat jį suvalgėme. Pavalgę leidomės į kelionę pėsčiomis. Mums priešakyje buvo 20 km! Ėjome ir pajūriu, ir autostrada, išdainavome visas žinomas lietuvių liaudis dainas, pakeliui išgėrėme itališko vyno (aš – jogurto, nes alkoholio, galima sakyti, nevartoju) ir ryžomės avantiūrai – grįžti į Torre Canne pakeleivingu automobiliu.
Vadinu šį sumanymą avantiūra, nes Italijoje stabdyti automobilius autostradoje griežtai uždrausta, o be to, ir patys vairuotojai vengia stoti. Automobilių stabdymo procesą tęsėme ėjimo proceso metu, taigi pernelyg nesitrukdėme. Niekas nestojo. Supratome, kad veikiausiai teks įveikti atstumą savo jėgomis. Kai pradėjo skaudėti kojas, nužingsniavome į kitą miestelį – Villanova – bet ir iš ten autobuso į Torre Canne jau irgi nebebuvo. Žinojome, kad vis tiek grįšime, nes keliauti pėsčiomis Italijoje turi savo žavesio – pakeliui gali pavalgyti figų ar pomidorų iš neaptvertų ūkininkų laukų.
Kai jau galutinai nusiteikėme žygiuoti ir nebestabdyti automobilių, kelionės draugas paskutinį kartą sumąstė parodyti stabdymo ženklą. Nepatikėsite – mašina, kurioje sėdėjo du italai, sustojo ir parvežė iki pat miestelio, kuriame buvome apsistoję. Tądien norėjosi tik ištiesti kojas, bet, nepasidavę nuovargiui, dar nužingsniavome iki artimiausios picerijos.
Kadangi kitą dieną didelio nuovargio nejautėme, tęsėme kelionę toliau. Nusprendėme aplankyti netoli Fasano miesto įsikūrusi zoologijos sodą „ZooSafari“, kuriame laukiniai gyvūnai gyvena laisvi. Žinoma, pėsčiomis grožėtis tokia panorama neleidžiama. Sumokėjus 20 eurų lankytojui priklauso kelionė autobusiuku. Vairuotojas važiuoja itin lėtai, paprašytas sustoja prie žvėrių ir juos galima stebėti iš labai nedidelio atstumo.
Gyvūnai ten pakankamai drąsūs – žirafos kiša galvas pro atidarytus automobilių langus, tad galima patirti neeilinį malonumą – grįžus šaukti gyvūnų mylėtojams – aš glosčiau tą mažą ir šiltą snukutį! Nedraugiški zoologijos sode tik liūtai, jie šnairavo į jų teritorijoje burzgiančius variklius ir grakščiai kiūtino į pavėsį.
Labai įdomiai atrodo tai, kad pas baltąją mešką zoologijos sodo teritorijoje tenka važiuoti traukinuku maždaug dviejų metrų aukštyje įrengtais bėgiais, o aplankyti bezdžiones įmanoma tik susėdus į vagonėlį grotuotais langais: jos šokinėja ant langų, transporto priemonės priekio ir galo, skleisdamos neįtikėtinus garsus. Kam patinka gorilos – irgi neteks nusivilti, mat čia jų – keletas dešimčių.
Jos, aptingusios nuo kaitrios saulės, skirtingai nei Lenkijos zoologijos sode, yra gerokai vangesnės. Tiesa, netikėtas subruzdimas atsirado tada, kai zoologijos sodo prižiūrėtojas, prilėkęs prie aptvarų motoroleriu „Vespa“, pradėjo mėtyti į juos didžiules vynuogių kekes. Vynuogės, nuo smūgio atskilusios nuo šakelių, pabiro į šalis, tačiau žmogbezdžionės po savųjų pietų gražiai jas surinko, kad ant žemės neliktų nė vienos.
Zoologijos sode taip pat galima pasimėgauti karuselių teikiamais malonumais arba pažiūrėti trumpametražį 4D kino filmą. Pastarasis, deja, nuvylė dėl prastos kokybės. Vienintelis atmintyje įstrigęs „efektas“ – kojas pernelyg stipriai daužanti virvė.
Ir džiugina, ir vargina
Nuo 2009 m. po Italiją keliauju daug, tačiau pastaruoju metu pradedu jausti, kad imu nuo jos pavargti. Nepaisant to, yra viena vieta, į kurią galėčiau važiuoti kasmet iki gyvenimo pabaigos – Amalfio pakrantė (it. Costiera Amalfitana).
Kai penktąjį kartą per visą savo kelionių po Italiją istoriją (draugas ten lankėsi pirmą kartą) atvykau į Salerno uostą iš kurio pakrantė pasiekiama autobusu itin siauru kalnų keliu kelių šimtų metrų aukštyje arba keltu, širdis pladėjo plakti greitesniu ritmu – žinojau, kad vėl, žiūrėdama į įspūdingo grožio panoramą – namus kalnuose, ant namų stogų saulėje besideginančius žmones ir tūkstančius jachtų itin skaidrioje Tirėnų jūroje, galvosiu: kodėl aš vis dar Lietuvoje.
Džiaugiuosi tuo, kad šįkart atsilaikiau pagundai nuplaukti į Kapri salą, kurią iki šiol laikau rojumi žemėje. Bet ir ten pabuvus vėl norisi į tikrą žemę – šiam sumanymui puikiai tinka Pompėja. Iš anksto reikėtų nusiteikti, kad sutiksite nemažai benamių šunų – vieni tyliai miegos ant įkaitintų akmenų, kiti suksis aplink kojas.
Svarbu – neišsigąsti ir nepulti jų maitinti, nes architektūrinio objekto administracija jau viešai įspėja, kad šunų senojo Pompėjos miesto griuvėsių teritorijoje stipriai daugėja. Nuo Pompėjos visai nebetoli ir didingasis Vezuvijus, šiemet prarijęs vieną iš dviejų į Italiją atsivežtų fotoaparatų.
Jei tektų kilti ant kalno, būkite budrūs – turistų daug, autobusų vairuotojai, atvežantys iki ugnikalnio taip pat ne patys draugiškiausi: kontrolierius, stovintis prie įėjimo į autobusą, grįžtant atgal smarkiai ragino parodyti bilietą, nors žinojo, kad jį tikrai turime (į priekį ir atgal iki Pompėjos galioja tas pats 10 eurų kainuojantis bilietas, paskui dar tenka sumokėti 7 eurus už galimybę užkopti prie kraterio). Kol ieškojome bilieto, matyt, tuo metu ir dingo fotoaparatas su dviejų savaičių pietietiškomis akimirkomis.
Kad ir kas nutiktų kelionėje, Italija – šalis, kuria galima mėgautis net tada, kai iš burnos keletą kartų per dieną išslysta sodria lietuviška tarme įmirkęs necenzūrinis žodis.
