Ji atėjo taip netikėtai, nelauktai, deja, lygiai taip pat ji ir išeis. Mano trumpos vasaros atostogos, kurios atmintyje išliks dar ilgai.
Tai nutiko prieš dvejus metus, tuomet buvau ką tik pabaigęs antrą kursą universitete. Pavasario sesija buvo sunki – bemiegės naktys prieš egzaminus ir tokios pat po kiekvieno iš jų. Naktinis sostinės gyvenimas jaunam studentui buvo neatsiejamas studijų palydovas. Taigi, išlaikęs paskutinį egzaminą, turėjau beveik du laisvus mėnesius iki praktikos.
Kadangi buvau pavargęs, tiksliau, tiesiog išsekęs nuo mokslų ir linksmybių, nutariau bent savaitėlę praleisti pas senelius kaime. Tyla, gamtos ramybė, grynas oras – viskas, ko man reikėjo, kad atgaučiau jėgas. Nieko nelaukęs susikroviau daiktus ir jau kitą dieną tranzavau į provinciją. Seneliai buvo labai laimingi, o aš džiaugiausi, kad galėsiu gerai pailsėti.
Pirmai dienai vakarėjant apsirengiau sportinę aprangą ir nutariau apibėgti apylinkes. Lietuvos kaimas tikrai gražus. Kartais vis pagalvoju, kodėl jauni žmonės taip veržiasi iš tos Lietuvos, rodos visai nevertina to, ką turime... Nubėgęs kelis kilometrus pasukau atgal link sodybos. Staiga priekyje pamačiau keistą vaizdą. Pirma mintis kuri šovė į galvą: „Negi tokiam atokiam kaime dar kažkas vakarais sportuoja?“. Tai buvo moteris, maždaug 30 – 35 metų amžiaus, liekna, graži. Ji buvo viena iš tų retų moterų, kurių grožis yra nepavaldus laikui. Prasilenkdamas pasisveikinau – juk kaime taip daryti įprasta net ir su nepažįstamais žmonėmis. Ji pasisveikino ir nusišypsojo. Ta šypsena, tas žvilgsnis. Prasilenkėme ir nubėgome savo keliais. Tą vakarą galvojau, kas toji paslaptinga moteris, tačiau senelių klausti nedrįsau.
Kitą vakarą vėl nutariau pabėgioti, slapta tikėdamasis dar kartą ją pamatyti. Vėl ją sutikau, šįkart užkalbinau. Pasikalbėjome ir paaiškėjo, kad ji gyvena visai netoli manęs, vos už kelių kilometrų. Jos vardas buvo Viktorija. Kartu su vyru atsikraustė prieš kelis metus, abu dirbo mieste ir kasdien ten važinėjo. Tiesa, dabar ji atostogavo. Tai buvo viena iš tų turtingų porų, kurios pasistatė namą provincijoje, nuo kurio iki miesto – tik valanda. Pradėjome lėtai eiti ir kalbėjomės toliau. Nors tarp mūsų ir buvo nemenkas amžiaus skirtumas, bet kalbėtis turėjome apie ką. Toks keistas jausmas, kai sutinki naują žmogų, o, atrodo, pažįsti jį jau labai senai.
Ji buvo neeilinė moteris – savimi pasitikinti ir žinanti, ko nori iš gyvenimo; racionali avantiūristė; atvira ir paslaptinga. Ir visa tai apgaubdavo ta šilta šypsena ir linksmumas. „Man jau laikas, – pažiūrėjusi į telefono ekraną pasakė ji. – O tu rytoj vėl bėgiosi?“. Tas klausimas buvo kaip simfonija ausims. Taigi, susitikome ir kitą vakarą. Vėl vaikščiojome, kalbėjomės, jau temo. Ėjome pro pievą, kurios viduryje augo didelis ąžuolas. Staiga ji sustojo, pažvelgė į tą ąžuolą ir pasakė: „Dvidešimt metų nuo dabar mes labiau gailėsimės dalykų, kurių nepadarėme, nei tų kuriuos padarėme. Mano vyras šiąnakt negrįš. Eime.“
Vos pradėjus švisti ji ėmė ruoštis eiti namo. Paklausiau ar susitiksime. „Aš turiu savo gyvenimą, o tu džiaukis ir kurk savąjį. Manęs neieškok. Ačiū už viską“. Taip ėmė ir išėjo. Daugiau jos nemačiau. Pabuvau kaime dar vieną dieną ir išvykau atgal i sostinę. Ilgėjausi jos, nes norėjau praleisti daugiau laiko kartu. Kaip dainuoja vienoje dainoje: „O gero būna taip mažai“. Bet galiausiai džiaugiuosi, kad likimas leido pažinti tokią nuostabią moterį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.
Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.
Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.