Ją priglaudė mamos draugė, tačiau kartu gyveno ir didelis haskis, kuris nemėgo kačių, tad Mozė iškeliavo pas mus. Vyras buvo alergiškas katėms, bet tiesiog prie jos per daug nebūdavo ir organizmas prisitaikė – alergija dingo. Po metų gyvenimo trise: mūsų šeimą papildė vokiečių aviganio ir haskio mišrūnytė Taika iš prieglaudos, o dar po savaitės – šeši jos vaikučiai.
Užauginę vaikus ir radę jiems naujus namus, susiruošėme emigruoti. Vokietijoje turėjome, kur prisiglausti, tačiau gyvūnams buvo pasakytas griežtas „ne“, jokių išimčių. Taip išvykome tik du iš keturių, dėl to man buvo labai sunku. Seneliai ir tėvai plojo rankomis, galvodami, kad pasiekė savo, nes visą laiką iki kelionės buvo „kalama“ į galvą, kad su gyvūnais nerasime buto, nebus, kur vedžioti, trukdys dirbti ir kils dar milijonas problemų. Praėjus mėnesiui išsinuomojome butą, kurio šeimininkė sutiko įsileisti šunį.
Prieš kelionę reikėjo augintines čipuoti, padaryti pasą ir paskiepyti, tai padariau dar būdama Lietuvoje. Čipavimas turėjo būti padarytas pirmiausiai ir tai užtruko maždaug minutę. Tuomet reikėjo užsakyti pasą ir tik po to skiepyti. Karantinavimo laikotarpis yra šešios savaitės, kurias augintinės praleido Lietuvoje, o mes ieškojome naujų namų.
Skaičiau, kad mikroautobusų vežėjai mielai sutinka paimti gyvūnus, bet savo „vaiką“ atiduoti svetimiems bijojau. Lėktuvu kelionė atrodė kelianti labai daug streso, be to, salone gali keliauti tik iki aštuonių kilogramų sveriantis augintinis. Nusprendėme pataupyti pinigėlių ir atsivežti augintinius patys, bet šio plano neįgyvendinome.
Besibaigiant karantinavimo laikotarpiui paaiškėjo, kad vienas draugas važiuoja į Vokietiją ir gali paimti Taiką. Jis sutiko dėl mūsų nuvažiuoti papildomus 800 kilometrų, kad atvežtų mums „vaiką“. Dėl katės bijojo, bet aš neabejojau, kad greitai rasime, kaip atvežti ir ją.
Taika kelionėse nevalgo, tad gėrė tik vandenį. Automobilis jai – irgi ne naujiena, tad kelionė buvo sėkminga, o jos džiaugsmas liejosi per kraštus. Pirmas dienas atrodė sunerimusi – galbūt bijojo, kad tuoj vėl paliksim...
Tikrai jautėme įtampa, ji nelabai valgė ar žaidė. Tačiau praėjus kelioms savaitėms viskas susitvarkė ir gyvenome kaip anksčiau. Tiesa, man labai trūko Mozytės ir vis liejau ašaras, kad jos nėra kartu. Kai tik susitaupiau šiek tiek pinigėlių kelionei, nusipirkau bilietą į Lietuvą ir planavau ją atsivežti. Svajojau, kad atsivežusi surasiu jai sesutę – „ryžiukę“, nes su Taika jos nebuvo labai geros draugės. Deja, netikėtai katytė pradėjo jaustis blogai, o likus kelioms dienoms iki mano skrydžio Mozė buvo užmigdyta. Taip jos ir nepamačiau…
Nepaisant to, į Lietuvą vis tiek skridau – nors kapelį aplankyti... Visos dienos skendo ašarose, buvau kaip nesava. Vasara ėjo į pabaigą, bet kavinėse dar buvo ir lauko staliukai, tad prisėdau atsigerti kavos, kai išgirdau garsų, bet ploną ir išsigandusį „miau“. Pradėjau bėgti miaukimo link. Po automobiliu buvo purvina ir išsigandusi maždaug 2 mėnesių „ryža“ katytė. Pasiėmiau kavinėje pieno, išsiviliojau ją, pamaitinau ir nusivežiau namo. Po kelių dienų laukė skrydis atgal, bet mama sutiko ja pasirūpinti (tai buvo trečia katė jos namuose, nes augina dar 2 Meino meškėnes) ir praėjus karantinavimo laikotarpiui tėtis atvežė ją pas mane. Beje, kelionėje ji jautėsi labai gerai, visur laipiojo, murkė ir žaidė. Valgyti veterinarė patarė neduoti, kad nesupykintų, tik vandenėlio. Kraikas buvo automobilio salone, sustojęs tėtis primindavo jai, kad galima pasinaudoti tualetu.
Čia, Vokietijoje, už šuns laikymą per metus reikia mokėti maždaug 70 eurų, o katės gyvena nemokamai. Taip pat yra nemokamas naminių gyvūnų registras, kur galima registruoti savo augintinius ir gauti identifikacinį numerį, kuris padės lengviau rasti gyvūną, jei jis pasimes. Galima gyvūnus ir drausti, dabar tiksliai nepamenu, bet kainuoja apie 20-50 eurų per mėnesį. Tai kažkas panašaus į sveikatos draudimą, tiksliai negaliu pasakyti, mes dar neapsidraudę. Pas veterinarą irgi neteko būti, tikiuosi, greitai ir neprireiks. Kol kas visi esame sveiki ir labai laimingi.
Manau, mūsų istorija paneigia visus pasiteisinimus, kuriuos turi žmonės, išmetantys ar atiduodantys į prieglaudas savo augintinius. Mums nesutrukdė nei alergija, nei emigracija. Mylėkite, branginkite vieni kitus ir kartu įveiksite visus sunkumus.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.