Juostų apie striptizą yra tikrai labai mažai, todėl kiekvienas toks filmas patraukia dėmesį. Prieš tris metus kinuose pasirodęs Oskaro laureato režisieriaus Steveno Soderbergho filmas „Magiškasis Maikas“ buvo lyg gaivaus oro gurkšnis, nustebinęs ne tik žiūrovus, bet ir kritikus. Dabar į kinematografo kėdę persėdęs režisierius pagrindinį darbą perleido savo kolegai Gregory‘ui Jacobsui, kuris pabandė pratęsti gana neblogos erotinės dramos istoriją „Magiškojo Maiko“ tęsinyje.
Turinys
Savo verslą įkūręs buvęs striptizo šokėjas, tobulų raumenų savininkas Maikas po ilgos pertraukos susitinka su savo buvusiais scenos bendradarbiais ir draugais. Po malonaus pasišnekučiavimo Maikas sužino, kad vaikinų grupė, jau be pinigų kvapą pajutusio Dalaso, ruošiasi paskutinį kartą nukeliauti į striptizo šokėjų konvenciją ir ten kaip reikiant pašėlti. Savo ramią ateitį bandantis sukurti Maikas galiausiai spjauną į ramų gyvenimą ir leidžiasi kelionėn su bičiuliais, kurie savo raumenimis ir grakščiai judančiais kūnais kaitina kraują visoms pakeliui sutinkamoms merginoms ir moterims.
Kad ir kaip būtų gaila, antroji dalis yra toli gražu ne tokia, kokios buvo galima tikėtis po pirmojo filmo. Iš esmės, gauname tokį filmą, kokio visi tikėjosi prieš pirmojo pasirodymą. Grupė raumeningų vyriokų keliauja į kažkokį renginį ir pakeliui demonstruoja savo raumeningus kūnus.
G. Jacobsas tikrai nepersistengė kurdamas tęsinį ir dėl to yra šiek tiek gaila. Dar keisčiau atrodo, kad tęsiniui scenarijų rašė tas pats Reidas Carolinas, kuris rašė ir pirmojo filmo istoriją. Viskas skiriasi tiesiog drastiškai. Jei pirmajame filme buvo nemažai egzotinių šokių šokėjų užkulisių, sunkių išgyvenimų ir ne tik blizgančių raumenų, tai šiame filme išliko tik pastarasis dalykas. Tiesa, yra ir patobulintų dalykų. Kad ir humoras. O būtent humoras čia ir išlaiko visą filmo pagrindą.
Filme tikrai nemažai scenų, kuriose galima pakikenti, bet yra ir kelios scenos, priverčiančios kvatoti iki ašarų, karts nuo karto dar ir paplojant iš džiaugsmo. Kaip vieną tokį puikų pavyzdį galima išskirti degalinės sceną, kuri buvo tiesiog tobula. Filmo kūrėjai skyrė dėmesio ne tik moteriškai auditorijai. Buvo kelios scenos, kuriose, jei premjeroje nebūtų sėdėję vyrų, greičiausiai būtų buvę galima išgirsti čirpsinčius svirplius. Bet būtent vyriškoji auditorija kvatojo, kol moterys sėdėjo susidėjusios rankas ir nesuprato, kas čia tokio juokingo.
Dar vienas svarbus aspektas – šokiai. Vieniems jų buvo per mažai, tačiau žiūrint į bendrą vaizdą, kaitinančių šokių buvo tiek, kiek reikėjo. Galbūt galėjo būti dar kelios tokios scenos, bet yra gerai ir tiek, kiek duota. Blogai yra tai, kad šokiai absoliučiai neįdomūs. Na, gal keli pirmieji ir finalinis prisistatymas. Daugiau – absoliučiai neįdomūs, visiškai neįtikinantys pasitrynimai apie stambias moteriškes (…).
Pats filmas, iš esmės, yra kelionių kelyje ir „Šokio hip-hopo ritmu“ mišinys. Jame nėra nieko gilaus, nieko įdomaus ir po pirmos valandos jis pradeda pabosti. Veikėjai nelabai patobulėję po ankstesnės dalies. Galima tik pasidžiaugti Maiku, kuris sugeba ištarti vieną sakinį neužsikirtęs penkiolika kartų.
Techninė pusė
Filmą gelbsti techninė pusė. Na, ne visiška, bet tikrai gelbsti. Pirmiausia, kaip visada, reiktų akcentuoti garso takelį. Jis gerai parinktas, dainos tinka kiekvienam pasirodymui, o kartu ir kuria visai neblogą atmosferą. Ypač geras pasirinkimas buvo panaudoti „Backstreet Boys“ dainą vieno šokio metu. Bet kokiu atveju, garso takelis atitinka juostos turinį, todėl kartais pajudinti galvą ar patrepsėti pagal ritmą tikrai kils noras.
Operatoriaus darbas yra šio filmo „topas“. Ir nėra ko tikėtis, kai tuo užsiėmė pats pirmojo filmo režisierius S. Soderberghas. Puikus darbas, gerai perteikti šokiai ir visa esmė. Kiekvienas sprendimas pagyvino gana nuobodoką istoriją, todėl tai šiek tiek nuslopino galimą nepasitenkinimo gaidą. Vienas labai svarbus tokių filmų aspektas – choreografija. Ir čia ji yra tokia… pusėtina. Norėtųsi sakyti bloga, bet ji nėra tokia visiškai tragiška. Pirmiausia todėl, kad šokiai pirmojoje filmo pusėje yra tikrai geri, labai patrauklūs ir nė neabejoju, kad moterišką auditoriją tikrai sugebėjo sugundyti. Bet antroji dalis yra žiauriai neįdomu.
Šokiai per daug elementarūs, judesiai visiškai neatskleidžia veikėjų seksualumo, o jei kalbėtume apie paskutinį šokį, tai jame dar trūko ir sinchrono, kuris turėjo būti labai aktualus atliekant veidrodinį pasirodymą. Kitaip tariant, smarkiai nuvylė (…).
Vaizdo montažas yra tikrai nepriekaištingas. Ir vėl, už tai atsakingas S. Soderberghas, kuris savo darbą atlieka labai gerai. Tuo metu garso montaže buvo nemažai „kliurkų“. Nors to techninio triukšmo nebuvo, tačiau dainų sukarpymas ir pritaikymas scenose buvo grubokas, kelios dainos iškarpytos taip siaubingai, kad net rėžė ausį. Lygiai tokios pat bėdos su muzika buvo pereinant iš vienos scenos į kitą. Atrodo, garso montažo režisieriui galvoje sukosi: „O, blemba, scena baigias. Kirsk čia, dedam kitą gabalą, nes ten jau bus šita negerai. Nesvarbu kaip, bet kirsk čia ir einam toliau“. Buvo tikrai nemažai prastų sprendimų.
Labai plačiai aktorių pasirodymų aptarinėti nesinori, nes vos keli išlindo iš savo kiauto ir pasirodė visai neblogai. Pirmu smuiku šįkart griežė Joe Manganiello. Atrodytų, ne pagrindinis veikėjas, tačiau jo charizma, vaidyba ir nepriekaištingai perteiktas veikėjas buvo viso filmo pažiba, džiuginusi žiūrovus nuo pat pirmos filmo minutės. Taip pat aktorius gerokai patobulėjo nuo pirmojo filmo, dėl ko galima tik pasidžiaugti.
Teoriškas filmo lyderis Channingas Tatumas buvo užgožtas Joe, bet irgi susidorojo su savo vaidmeniu. Jo pasirodymas čia buvo geresnis už pirmąjį filmą, veikėjas gerokai mažiau erzino savo mikčiojimais, o tai labai gerai. Jis buvo vienas iš kelių, kurie sugebėjo parodyti ne tik puikius raumenis, bet ir atskleisti save kaip aktorių. Kiti vyriško kolektyvo nariai buvo kaip dekoracijos, o jų bandymai suvaidinti nekėlė jokių emocijų.
Mattas Bomeris ir Adamas Rodriguezas išliko identiški pastarojo filmo vaidmenų atlikėjai, kurie nesugebėjo atkreipti į save dėmesio. Gal kažkiek įdomesnis buvo Kevinas Nashas, bet jam pritrūko laiko atsiskleisti.
Moterišką kolektyvą šįkart papildė Jada Pinket Smith, kuri ir buvo ryškiausia moteriško kolektyvo narė. Tiesą sakant, be jos bandymo atrodyti gundančiai, daugiau nieko ši aktorė ir neparodė. Ji atrodė taip pat, kaip ir visuose kituose filmuose. Praktiškai tą patį galima pasakyti ir apie naująją Johnny‘io Deppo žmoną, aktorystės talento neturinčią blondinę Amber Heard Depp. Savaime suprantama, J. Pinket Smith buvo žymiai geresnė už A. Heard Depp, bet nė viena jų nesugebėjo filmui suteikti kažko patrauklaus. Ir vos kelioms minutėms ekrane pasirodžiusi Andie MacDowell buvo patraukliausia moteris viso filmo metu, sugebėjusi parodyti ir aistrą, ir tikrą gašlumą.
„Magiškasis Maikas XXL“ nėra tas filmas, kokio galima tikėtis po pirmosios juostos ar visų anonsų. Tai yra būtent tokia juosta, kokios visi tikėjosi prieš pirmojo filmo pasirodymą. Nieko ypatingo neparodantis, banalus, greit pabostantis ir jokios minties neturintis filmas, kuris kas kelias minutes bando apakinti krūva blizgančių raumenų.
Tai techniškai stiprus, bet meniškai absoliučiai nulinis darbas. Tiesa, filmas tiks tiems, kurie atėjo pažiūrėti būtent gražių berniukų, raitančių užpakalius ir įtempiančių presą kas kelias sekundes. Sugebėjus nueiti į seansą be visiškai jokio nusistatymo tai gali būti gana neblogas pramoginis filmas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!