Efektingų filmų specialistas, ir vėl suvienijęs jėgas su „Išbandymų dienos“ pažiba, dviejų Oskarų laureatu Denzeliu Washingtonu, pristato vieną geriausių rudens sezono juostų – filmą, sukurtą pagal populiaraus devintojo dešimtmečio serialo motyvą. Po 2001 metų neužmirštamas režisieriaus ir aktoriaus tandemas kviečia visus įtempto siužeto trilerių ir brutalaus konteksto gerbėjus į sunkiai nuspėjamą ir niūriai papasakotą kelionę po purviną Bostono realybę, kurią valdo korupcija, mafija, prostitucija, neteisėti azartiniai žaidimai bei smurtas.
Apie ką mes čia…
Buvęs specialiųjų pajėgų būrio narys Robertas gyvena paprastą ir visiškai normalų gyvenimą. Jis dirba, vaikšto į bažnyčią, skaito knygas ir kaip daugelis žmonių lankosi kavinėse norėdamas „prastumti“ savo laisvą laiką. Vieną vakarą jis susipažįsta su nepilnamete prostitute, su kuria, laikui bėgant, susibičiuliauja. Draugystė trunka neilgai – mergina patiria smurtą iš savo sutenerio, kuris priklauso rusų mafijai. Pamatęs savo jaunos bičiulės būklę, Robertas ryžtasi kraštutinumui – vyras iškeliauja vykdyti teisingumo tiesiai į rusų mafijos buveinę.
Kūrinio vidus
Filmo režisierius Antoine Fuqua daugelį metų kūrė įtempto siužeto filmus, tačiau tik vienas iš jų iki šiol buvo pripažintas kaip kultinis – turintis nemažą svarbą JAV kino kultūrai. Žinoma, kalba eina apie 2001 metais pasirodžiusį kriminalinį trilerį „Išbandymų diena“. Po šio projekto sekė nemažai juostų, kurios iš tiesų buvo puikiai žiūrimos, su gera įtampos doze ir leido gerai praleisti laiką kino salėje, tačiau nė viena neprilygo jau minėtam filmui. Iki dabar.
Su šiuo filmu, kino kūrėjas parodo visą savo neišnaudotą potencialą ir tuo pačiu per daugelį metų pagaliau pristato vieną įspūdingiausių keršto tematikos filmų. Nenuostabu, filmas per bandomąsias peržiūras gavo aukščiausius visų laikų įvertinimus studijos „Sony“ istorijoje (šnekama apie filmus su „R“ ženkliuku).
Tokios pirmos reakcijos leido laukti unikalaus, kvapą gniaužančio ir itin kokybiškai sukurto produkto. Būtent tokį filmą mes pagaliau ir gavome. Scenarijus šiam filmui buvo rašytas trejus metus, todėl žvelgiant į siužeto pateikimą, matosi ypatingas kruopštumas. Bendra filmo istorija parengta pagal populiarųjį 1985-1989 metais rodytą serialą, kuris sugebėjo įkvėpti nemažai žinomų režisierių. Veiksmo epicentre atsiduria buvusio JAV specialiųjų tarnybų agento ir rusų mafijos akistata. Banalu? Kažkur matyta? Taip, bet užtat kaip čia viskas genialiai pateikiama.
Toks pasirinkimas nebuvo laužtas iš piršto. Filmo metu matosi akivaizdi žinutė rusų lyderiams, o ypač šalies prezidentui Vladimirui Putinui. Ne, tai ne pokštas. Filme rusai parodomi kaip tironai, blogio įsikūnijimai, o jų bausti ateina juodaodis. Įdomi aliuzija? Tikrai taip. Vis dėlto net paties pagrindinio rusų mafijos vado pavardė – Puškinas. Atspėkite, su kuo rimuojasi Puškinas? Jeigu ir to būtų per maža stipriam argumentui, galima paminėti dar ir skriaudžiamos prostitutės kilmę – ukrainietė. Bet ir tai dar ne viskas.
Nenorint gadinti peržiūros, žiūrovas pats turi atidžiai stebėti, kas vyksta ekrane ir kokias užuominas filme paliko jo kūrėjai. Atmetus visus politinius filmo niuansus, kurie šiai juostai nepridarė jokios gėdos, matome įdomiai papasakotą vieno žmogaus dramą, kuriam vėl tenka susidurti su praeities šešėliais. Kerštingas ir viskam pasiruošęs buvęs JAV karys primena kai kuriuos veikėjus iš to paties žanro ir tematikos filmų.
Tony Scotto režisuotas 2004 metų hitas „Degantis žmogus“ ir Luco Bessono prodiusuotas dviejų dalių (greitai sulauksime trečios) „Pagrobimas“ turi itin didelį panašumą su naujausiu Antoine Fuqua filmu. Skirtumas tik tas, kad šiame filme veiksmo ir dramos išdėstymas atrodo žymiai geriau.
Juostai nepagailėta išradingų kovos scenų, brutaliai atrodančių veikėjų susidūrimų, bet, kas svarbiausia, išvaizdžiai pateikto smurto. Prieš einant į šį filmą nebuvo jokių minčių apie skerdynes, bet pasižiūrėjus jį tapo aišku, kad režisierius nenori pateikti saldžios istorijos. Užteko mums jau tų trečių „Nesunaikinamų“, kuriuose cenzūra užgožė įdomiausias vietas. Negalima sakyti, jog ir šiame filme jos nebuvo. Pasirodo, matome švelniąją, kino teatrams pritaikytą versiją. Įdomu, kaip atrodys pilna versija, kurią bus galima išvysti DVD ar Blu-Ray formatuose?
Veikėjų gausa filmo nesugadina – atvirkščiai, net labai įdomu stebėti naujus personažus ir jų nulemtą ateitį. Vis dėlto didžiausią dėmesį traukia Roberto ir rusų mafijos pakaliko Tedžio akistata. Charizmatiški herojai demonstruoja įtemptą žaidimą, kuriame atsiranda dar ir vietos pasirinkimams. Bendra šios priešpriešos koncepcija labiausiai primena „Kieto riešutėlio“ pirmąją dalį. Tedis susitapatina su Hansu Gruberiu, o Robertas atstovauja Džono Makleino stovyklai. Taip pat juosta turi „Borniados“ braižą.
Labai gerai, kad režisierius pateikia šviežiai atrodantį, bet daugelyje filmų matytą pasakojimą apie vieno herojaus mūšį su visa nusikalstamo pasaulio organizacija. Pagrindiniai filmo herojai turi savitas istorijas, kurias meiliai, tačiau ne iš karto, atskleidžia režisierius. Kiekvienas jų gauna daug laiko soliniam pasirodymui. Galima teigti, jog šio filmo personažai ištobulinti, o palyginus su serialu, pagal kurį buvo pastatyta ši juosta, čia viskas atrodo brandžiau. Apibendrinant pamatytą filmą ir jo pasakojimo struktūrą, galima pripažinti, kad tai vienas geriausių kelių dešimtmečių įtempto siužeto trilerių, kuris nenusileidžia tiek „Borno“ trilogijai, tiek kitiems populiariems žanro atstovams.
Režisierius Antoine Fuqua sukūrė milžinišką darbą, kurį galima apibūdinti kaip geriausią jo karjeroje. Taip, filmas savo kokybe ir pastatymu nurungia labai mėgstamą kino kūrėjo juostą „Išbandymų diena“. Tikėkimės, jog kitas kino kūrėjo projektas irgi galės mus pradžiuginti ir nuo pat pradžių įtraukti bei nepaleisti visas rodymo minutes.
Techninė juostos pusė
Didžiausiu malonumu šiame filme, bežiūrint į techninę pusę, tampa nepriekaištingas Oskarą laimėjusio operatoriaus Mauro Fiore darbas (už „Įsikūnijimą“ jis yra gavęs Oskarą), kuris viso filmo metu leidžia pamatyti tamsiąją Bostono realybę. Vaizdingai nufilmuotos kovų scenos nusileidžia nebent šiais metais Garetho Evanso sukurtam „Reido“ tęsiniui. Kitaip nei paminėtame indoneziečių šedevre, čia viskas pateikiama subtiliau bei stilingiau.
Kruopštumas filme irgi matomas. Miestas ir jo apylinkės taip pat pateikiamos iš labai įdomių rakursų, įdomus ir personažų pateikimas. Jie sugebėjo spinduliuoti savo charizmą priešais kameros objektyvą. Prisiminus efektingą Roberto „slow-motion“ eiseną, matant užnugaryje nuostabių sprogimų ciklą, net ir dabar pašiurpsta oda. Niūriam trileriui visada būna naudinga itin rimtai skambanti muzikinė palyda, čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, muzika taip pat parinkta itin kokybiškai.
Muzikinių kompozicijų dėka įtemptai perteikiama atmosfera dar labiau įtraukia į šį kriminalinį trilerį. Paskutinėse filmo rodymo veiksmo scenose skamba nuostabus kūrinys, leidžiantis patirti visą „Ekvalaizerio“ kietumą. Tai vienas geresnių metų garso takelių, kurį vainikuoja naujoji Eminemo daina.
Specialiųjų efektų filme panaudota nedaug – vien tik sprogimų scenos galėjo jais pasigirti, tačiau ir pirotechnikos specialistai turėjo padaryti nemažai darbo, kad bendras vaizdas atrodytų tikroviškai. Sprogimai pateikti taip, kad filmas primintų nuostabiuosius devintojo dešimtmečio laikus – būtent tada tapo itin populiarios sprogimų scenos herojų užnugariuose.
Dekoracijos irgi kokybiškos, tačiau juostos vaizdas turi vieną minusą – rusų mafijos buveinėje pernelyg daug stereotipinių šiai nusikalstamai organizacijai daiktų. Filmas gali pasigirti ir geru montažu, kuris leido mėgautis tuo visos peržiūros metu. Vienintelis pastebimas dalykas, kurio kūrėjai nuslėpti nesugebėjo, – iškirptų scenų efektas.
Akivaizdžiai matėsi, kuriose vietose buvo padarytas karpymas. Atmetus šį minusą, visas filmas atrodo tiesiog nepriekaištingai. Garso montažo darbams taip pat nieko neprikiši – jie sustiprina tiek filmo muzikinį takelį, tiek veiksmo scenas, galima pajausti juostos galią, patirti visą iš filmo sklindanti šaunumą ir, kas svarbiausia, pajausti savyje įtampos kupiną jausmą bei širdies dūžius, kurie rodo puikų filmo poveikį žiūrovui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galima pripažinti dar vieną puikų šio filmo kūrėjų sprendimą – gerai atliktą aktorių atranką. Tiek geriečiai, tiek blogiečiai taikliai parinkti, todėl žvelgiant ir iš vaidybinės šio darbo pusės filmas yra palaima akimis. Pagrindinis vaidmuo atiteko universaliam, galinčiam suvaidinti bet ką aktoriui Denzeliui Washingtonui. Jam teko dar vienas kieto vyruko vaidmuo.
Lyginant ankstesnius jo pasirodymus kine panašiame amplua (galima paminėti tokius filmus kaip „Degantis žmogus“, „Nesaugus prieglobstis“, „Išbandymų diena“, „Amerikos gangsteris“), tai visiškai kitokio pobūdžio filmai ir visiškai skirtingi personažai, kurie neturi nieko bendro su šiame filme rodomu veikėju. Denzelis dar kartą įrodė, kad kūrėjai padarė itin gerą sprendimą pasirinkdami jį atlikti pagrindinį vaidmenį. Tai brutalia ir kartu visiškai ramia veido išraiška teisingumą vykdantis žmogus. Be kietumo, galima stebėti ir draminį aktoriaus pasirodymą. Atsižvelgus į bendrą aktoriaus karjerą, tai vienas geriausių jo darbų.
Martonas Csokas, atlikęs pagrindinio antagonisto vaidmenį, nenusileidžia savo Oskarą laimėjusiam kolegai. Tai puikus personažas, kurį vaidindamas aktorius parodo savo vaidybinį potencialą. Sunku prisiminti kitą tokį jo karjeros vaidmenį. Tai bejausmio ir šaltakraujo žudiko portretas, kuris savo rafinuotu brutalumu leidžia mėgautis kiekviena scena su juo. Nepabijokime to žodžio – jis tikras blogio įsikūnijimas.
Didžiausią nuostabą filme kelia Chloe Grace Moretz, kuri jau užaugo ir iš mielos mergaitės virto seksualia mergina. Šiame filme jai teko vaidinti prostitutę – matyti atviras, gana vulgarus ir kartais neskoningai atrodantis vizualinis personažo pateikimas. Tai baisią tikrovę simbolizuojantis personažas. Vaidybiniais sugebėjimais aktorė nesublizgėjo, tačiau ir bloga vaidyba to pavadinti negalima.
Būrys aktorių, įkūnijančių antraplanius arba išvis nereikšmingus personažus, nerėžė akių, atvirkščiai, visi buvo sudėlioti taip, kad filmas taptu turiningu reginiu. Vis dėlto Denzelio personažas turėjo kažką gelbėti ir su kuo kovoti.
Rusai parodyti kaip blogiečiais, meksikiečiai kaip aukos, tačiau man jokio rasizmo ar nacionalizmo filme nesimatė.
Verdiktas
„Ekvalaizeris“ – tai itin kruopščiai sukurtas nepriekaištingos įtampos veiksmo trileris, kuris turi tiesioginę žinutę visam pasauliui dėl Ukrainoje vykstančių įvykių. Brutalus, efektingas, niūriai papasakotas ir nežinioje iki pat galo laikantis filmas tampa tikru triumfu režisieriui Antoine Fuqua, kuriam vėl pasisekė bendradarbiauti su juostos pažiba – Denzeliu Washingtonu.