Tik istorija buvo ne festivalinė. Pašvęsti su kolegomis sugalvojome ne bet kur, o ofise. Balius vyko ne pirmą kartą ir viskas buvo normalu, bet padauginę ėmėme šokti ant stalų ir kitaip siausti.
Esate matę filmų, kaip žmogus atsisėda ant skaitytuvo? Taip darėme ir mes.
Tai buvo mano gimtadienio vakarėlis ir jis buvo labai geras. Na, taip atrodė tada. Siautėme iki pat ketvirtos ryto, o tada taksi išvažiavome namo. Keliones irgi apmokėjo darbas. Smagu.
Blogiausia yra tai, kad pernelyg padauginęs sugalvojau pokštą. Išsirengiau iki apatinių ir išsiriečiau ant šefo stalo. Visi daug juokėmės, o kolegė viską fotografavo.
Būtų dar nieko, bet sugalvojome nuotrauką įdėti į „Facebook“ ir niekas net nepagalvojo, kad viską pamatys direktorius. O jis pamatė.
Tai buvo penktadienis. Pirmadienį aš jau sėdėjau jo kabinete, o jis rimtu veidu man paaiškino, kodėl aš niekada pas jį nebedirbsiu. Man buvo gėda ir atrodė, kad dangus griūva. Tada taip ir buvo. Turėjau daug planų, o viską sujaukė visiška nesąmonė.
Perkalbėti jo nepavyko. Žinojau, kad tai labai griežtas ir savo žodžio besilaikantis žmogus. Mane guodė kolegos, kurie buvo kartu, bet nė vienam jų taip nekliuvo. Aišku, teko moralą išklausyti visiems, bet atpirkimo ožiu tapau aš. Gavau pamoką visam gyvenimui. Ir kaip gyvenime elgtis, ir kaip su feisbuku tvarkytis.
Gerai, kad tam žmogui pasisekė ir jis liko darbe, bet dabar aš irgi nesiskundžiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!