Pirmasis paskaitą „7 žingsniai dokumentinės fotografijos link“ skaitė T. Kauneckas, kurioje pasakojo kaip foto istorija išsivysto iš idėjos į publikaciją. Paskaitos metu jis rodė ne tik žymių pasaulio menininkų foto istorijas, tačiau ir keletą savųjų foto istorijų, kurių kūrimas, jo teigimu, užtrunka nuo kelių savaičių iki keleto metų. Fotografas itin pabrėžė leidimų gavimo bei sugrįžimo atgal į tą pačią lokaciją būtinybę.
T. Kauneckas paminėjo ir kalbos mokėjimo svarbą, o ypatingai anglų kalbos. Jis pasakojo, jog vieną jį išgarsinusių darbų jis gavo ne todėl, jog buvo itin pažengęs fotografas, tačiau todėl, kad mokėjo anglų kalbą. Menininkas taip pat išskyrė septynias fotografijos rūšis, kurios turi būti įtrauktos į foto istoriją. Galiu teigti, jog Tomo Kaunecko paskaita buvo pati informatyviausia ir naudingiausia. Buvo ne tik rodomi darbai, tačiau ir aiškinama kodėl, kaip, kas. Tokia informacija pradedantiesiems yra ne tik naudinga, tačiau ir suteikia tam tikro įkvėpimo.
Antrąją paskaitą „Vizualinė kelionė pasakojant istoriją. Nuo nejudančio kadro iki filmo“ vedė David Kinsella. Jo teigimu, fotografijos atskleidžia fotografo vidų, charakterį, kas jis iš tikrųjų yra. Šio menininko darbai mane itin sužavėjo, kaip ir tas faktas, jog jis nuotraukų nekarpo. Viskas ką matome yra tai, ką jis nufotografavo.
D. Kinsella nuomone, nuotrauka, kaip ir filmas ar istorija, turi būti sudaryta iš sluoksnių: pradžios, dėstymo ir pabaigos. Taip nesusikoncentruojama į vieną objektą, o į jų visumą, aplinką.
Fotomenininkas rodė ne tik nuotraukas, tačiau ir trijų savo dokumentinių filmų ištraukas, kuriuose jis apjungia fotografiją bei filmą. Nors D. Kinsella yra puikus menininkas, tačiau įkyrėjo dažnai pasikartojantis klausimas: „Kas informatyviau – nuotrauka ar filmas?“ Atrodė, jog jis norėjo, kad konferencijos dalyviai mestų fotografiją ir pereitų prie filmų kūrimo, o ir patarimų pritrūko. Na, bet darbų ir muzikos sukurta atmosfera buvo puiki.
Vėliau, po pietų pertraukos, vyko „Nikon“, kuri taip pat yra šios konferencijos rėmėja, technikos pristatymas. „Nikon“ atstovas Rene Mitt iš Estijos kalbėjo apie naujausius objektyvus ir fotoaparatus. Taip pat skatino dalyvauti vykstančiame „Nikon Photo Contest International“ konkurse. Dar prieš konferenciją buvo galima išbandyti įvairią techniką (prie kito stalelio rikiavosi technika iš parduotuvės „Fotohobis“), pavartyti žurnalus bei sudalyvauti konkurse ir laimėti „Nikon“ fotoaparatą. Na, o kiekvieną ateinantį ir nueinantį nuo firmos stalelio lydėjo Rene Mitt „Heloooo“ ir „Thank youuuu“.
Vėlgi, po trumpos pertraukos įvyko jau trečiosios menininkės Vanessa Winship paskaita „Tarp realybės ir fikcijos“. Ši jau 25 metus dirbanti fotomenininkė istorijų pasakojimų būdu rodė dešimties metų darbą. Tai buvo nuotraukų ciklai iš Albanijos, Juodosios jūros, vienos Turkijos mergaičių mokyklos bei Gruzijos. Savo ramiu, užburiančiu balsu, tik juostinius fotoaparatus naudojanti V. Winship salėje sukūrė itin mistišką aplinką. Nežinau, ar pasireiškė miego trūkumas, ar monotoniškas jos skaitymas, tačiau, nors darbai ir buvo įspūdingi, prezentacijos pabaigoje ėmė imti miegas.
Na, o paskutinė ir pati nuotaikingiausia paskaita buvo Dennis Orhard „Vestuvių reportažas“. Norėdamas išjudinti ar sudominti auditoriją, jis rodė įvairias fotografijas ir leido spėti, ar tai reportažinė nuotrauka, ar ne. Taip pat rodydamas įvairius savo darbus, pabrėžė žmonių vardų mokėjimo svarbą. Fotografas patarė kiekvieno žmogaus vardą susieti su tam tikru žodžiu, o publiką labiausiai prajuokino mergaitės Rašmitos ir „Rush to the meter“ (liet. skubėti prie matuoklio), kur buvo pastatęs savo automobilį, sąsaja. D. Orhard taip pat papasakojo apie savo pergales įvairiuose konkursuose, parodė juokingų savo nuotraukų. Pats menininkas pasirodė kaip itin judrus, guvus, mėgstantis juoktis žmogus, kas tikriausiai ir neleido nuobodžiauti per visą paskaitą.
Viso renginio metu savo portfolio peržiūras užsisakę lankytojai, galėjo išgirsti profesionalų nuomones, jų patarimus. Kelione į Europos šalį apdovanotas ir foto konkurso „Skrydis“, kurį organizavo „Vilniaus fotografų ratas“ kartu su „AirBaltic“, nugalėtojas Dainius Liegus. Tačiau, manau, jog ne viena mintyse ar ne tik pasiskundžiau, kad fotografija nebuvo parodyta konferencijos metu. Paplojome nežinia kam, nežinia už ką.
Nors tai buvo mano pirmoji tokio tipo konferencija ir nežinojau ko tikėtis, tačiau nenusivyliau dalyvavusi. Galbūt pritrūko kai kurių menininkų paskaitose pamokymų, patarimų, tačiau jų darbai suteikė įkvėpimo, o ir praplėtė akiratį. Juk ne kiekvieną dieną gali sudalyvauti renginyje kur dalyvauja tiek žmonių, kuriuos vienija fotografija.
Dėkojame DELFI skaitytojai už straipsnį!
