Praėjo lygiai šešiasdešimt penkeri metai po tos vienos iš daugelių dienos, kai sovietai taikius gyventojus kaip nereikalingus gyvulius išgabeno į Rytus. Vežami buvo visi – ir vaikai be tėvų, ir tėvai be vaikų, ir šimtamečiai senoliai, ir pirmosiomis gyvenimo dienomis besidžiaugiantys kūdikai.
Išsisukti žmonės negalėjo – buvo pasirūpinta, kad kiekviena šeima, esanti margame „liaudies priešų“ sąraše gautų atpildą už savo „nedovanotinus“ gerus darbus žmonėms ir savo tautai, Lietuvai. Gyvulinių vagonų sąlygos buvo kur kas prastesnės nei purviniausios sovietmečio stoties viešuosiuose tualetuose – čia juk nė pastarųjų nebuvo.
Man sunku įsivaizduoti, kiek fizinės, o svarbiausia – dvasinės tvirtybės prireikė norint išgyventi sunkioje kelionėje. Ne tik kelionėje, žinoma, bet ir tremtyje. Kai kur išvykstu, jau po kelių dienų pradedu ilgėtis namų, šiltos lovos ir mamos blynų. O Sibire žmonės praleido ne kelias dienas, o metų metus, ištisus dešimtmečius, maža to, turėjo dirbti nepakeliamus darbus atšiauriomis sąlygomis.
Dirbo net šešerių metų amžiaus vaikai ir net po aštuonias valandas kasdien. Tremtis paveikė kiekvieną – ir jauną, ir seną, ir stiprų, ką bekalbėti apie silpną. Tai – nusikaltimas žmoniškumui. Mano galva – nenusileidžiantis nacių vykdytai politikai.
Bene sunkiausia dalia teko tremtiniams vaikams, dar sunkiau buvo gimusiems tremtyje, o blogiausia – gimusiems iki negalėjimo prisigrūdusiame gyvuliniame vagone. Šiems vargšiukams išgyventi galimybė buvo labai menka – kūdikio nebuvo kaip nuprausti, kuo aprengti, o nuolatinis maisto trūkumas žalojo ir motiną, ir vaiką.
Mane sukrėtė Mildos Rapkauskaitės istorija apie traukinyje mirusią sesutę. Ji pasakoja: „Aš miegojau su sesute. Vieną naktį ji mirė. Mama pasakė, kad tegu mirusioji dar per naktį prie manęs pabūna. Negalėjau užmigti, verkiau, tai ji pasiėmė Gražinutės kūnelį ir paguldė prie savęs. Tuo metu mirė Jonukas Žvirblis, Nijolė Mikulskytė, Jonukas Sirtautas ir dar keli vaikai... Laidojo juos ant jūros kranto, kalnelyje. Jau nepriklausomybės metais važiavo ekspedicijos į tremties vietas, tai Vitalijus Staugaitis pažadėjo sesutės palaikus parvežti į Lietuvą. Rado krantą, nuskalautą jūros, kapeliai nusilaužę, o Jonuko Žvirblio karstelis pakibęs skardyje. Tad į vieną atsivežtą karstą juodu su mūsų Gražinute sudėjo kartu. Mes juos abu palaidojom Romainių kapinėse, kur ilsisi mūsų mama ir tėvelis...“.
Būtent per trėmimą buvo ištremta jauniausioji Lietuvos tremtinė – Marytė Cikanavičiūtė iš Vaitkūnų kaimo, Aukštadvario valsčiaus. 1948 metų gegužės 22-ąją dieną ji tebuvo trijų dienų amžiaus. Beje, tame pačiame vagone gulėjo ir vyriausioji Lietuvos tremtinė Ona Bliujienė iš Kietaviškių kaimo, Žiežmarių valsčiaus. Jai tada buvo 112 metų. Ji buvo paralyžiuota.
Trėmėjams apsupus jos namus, vaikai ir anūkai išbėgiojo, net nepagalvoję, kad senutė bus suvyniota į patalus ir įmesta į vagoną. Tremtyje ji dar išgyveno dvejus metus, tačiau Sibiro nematė, nes ji buvo... akla. Per „Pavasario“ trėmimą ištremta beveik 11 tūkstančių vaikų – tai yra maždaug tiek vaikų, kiek tilptų 20 Užupio gimnazijų. Per visus trėmimus ištremta beveik 40 tūkstančių vaikų – tiek žmonių (vaikų ir suaugusiųjų) gyvena sostinės Fabijoniškių ar Šeškinės mikrorajonuose.
Aš žaviuosi talentingais aktoriais, dainininkais, istorinėmis asmenybėmis, tačiau labiausiai mane įkvepia žmonės, kurie nepasidavė, kovojo už save, už tautą, kovojo už laisvę ir brangią Tėvynę Lietuvą. Tremtinių išgyvenimai mums yra meilės savo šaliai ir savo artimiesiems pavyzdys ir įrodymas, kad darbas ir tikėjimas – pats tvirčiausias ginklas, kuris sėkmingai buvo panaudotas ir prieš okupantus paskutiniuosius devintojo dešimtmečio metus.
Galime džiaugtis, jog esame laisvi ir laimingi. Užplūdus gyvenimo sunkumams skubame skųstis, visaip reikšti nepasitenkinimą, galų gale, viską metus – emigruoti vietoje to, kad savo šalyje kurtume Lietuvos ateitį... Nepamirškime tremtinių išgyvenimų ir pagalvokime – gal ne viskas taip blogai, kaip mums atrodo?
Tikiu ir viliuosi, kad mums ir ateinančioms kartoms istorijos apie tremtį nebus tik popieriuje atspausdinti skaičiai ir faktai, o apmąstymų apie save, savo Tėvynę ir šalies istoriją šaltinis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!