Ugniaspalvis rainiukas straksėjo aplink šunį ir mane, uostė batus ir aiškiai vylėsi, kad ne tuščiomis čia vaikštome. Juodai rusva jo sesytė vargiai matė per užlipusias akeles. „Kažin kur jų mama“, – šmėkštelėjo mintis, kai atsitūpusi ėmiau apžiūrinėti mažylius. Bet užteko kačiukei cyptelėti, kai mėginau apžiūrėti, kiek šansų išgelbėti jos regėjimą, kai iš smilgų išlėkė katytė.
„Dieve, negi čia jų mama“, –pagalvojau – peršviečiama, mažytė trispalvė katytė. Drebanti iš baimės, išplėstomis geltonomis akimis žiūrėjo į mus. Aiškiai matėsi, kad jos santykis su žmonėmis ir šunimis toli gražu ne iš gerųjų, bet vis tiek bandė pašiaušti graudžiai atrodantį kailiuką ir ginti savo mažuosius. Smėlio, pilkšvos ir juosvos spalvos lopeliai ant jos kailiuko puikiai atkartojo smilgų spalvas. „Ji pati kaip smilga“, – pagalvojau: grakšti, trapi ir nepastebima. Nematoma, nes nereikalinga.
Švelniai pakalbinau katytę, paglosčiau mažuosius ir supratau, kad taip negaliu jų palikti. Katė – ne žmogus, ir vis dėlto, kaip mama kuo puikiausiai ją supratau – nerimą dėl katyčių, rūpinimąsi vaikais nepaisant alkio, baimės, nuovargio. Negaliu nematyti didžiulių Smilgos akių.
Paskambinau į gyvūnų globos organizacijas, tąkart niekas negalėjo padėti. Pasiėmiau nieko nematančią mažiausiąją ant rankų ir neramiai stebinčiai katei pažadėjau, kad tikrai pasirūpinsiu jos vaiku. Smilga neramiai uodė orą ir stebėjo mane išplėtusi akis. Galiausiai pasitraukė į smilgas ir atsitūpė. Patikėjo manim.
Mažylė po gydymo atsigavo, turi naujus namus, atsiliepia šaukiama Ema ir džiugina visą šeimą žaismingumu. Jokių apmokymų, kaip naudotis dėžute, nereikėjo, baldų ir kilimų nedrasko.
Kitas eilėje – ugniaspalvis rainiukas. Žydraakis gražuolis, atrodo, puikiai žinantis savo vertę, jei būtų žmogus, garbės žodis, atrodytų kaip britų aristokratas. Seras Lorimeris apsigyveno pas nuostabų senjorą, eruditą, intelektualą Rokų kaime, didžiulio niunfaundlendo draugijoje.
Užtat Smilgos Smilgelės su bičiule Vaida – gyvūnų, vaikų ir pasaulio gelbėtoja – niekaip nepagavome. Atidavusi mums savo kačiukus, ji slėpėsi ir net ėsti nebenorėjo. Mums padėjo „SOS gyvūnų“ savanorė Linksmė, po darbo lėkusi organizuoti gaudyklės, pervežimo dėžutės, susiradusi patyrusią kolegę, mačiusią daugybę tokių kaip Smilga – patyrusių žmogaus išdavystę, abejingumą, žiaurumą.
Ir štai Smilgelė – Tarandės veterinarijos klinikoje. Gydytoja Sigita konstatavo, kad katytė jaunutė, metų-pusantrų amžiaus, smulkutė – tesveria tris kilogramus. Sveika, išskyrus tradicinį komplektą – blusos, ausų erkutės, ir kita bjaurastis, kuri nedelsiant išnaikinama. Aišku, išbadėjusi, bet ėsti bijo – tyliai sušveičia savo porciją tik naktį, kai klinikoje tylu ir tuščia.
Smilga sterilizuota, gyja rūpestingai prižiūrima Sigitos ir yra liūdniausia katytė visoje klinikoje. Vaikučiais pasirūpinta, ir Smilga pasidavė, jai nieko nebereikia. Nesikandžioja ir nesidrasko netgi nemalonių procedūrų metu.
Puikiausiai žino, kas yra WC dėžutė, elgiasi kaip naminė katytė. Matyt, kažkas ją išmetė kaip tuščią pieno pakelį, o kiti dar pridėjo nemeilės. Vieniša jaunutė benamė mamytė – kaip primena kai kurias žmogiškas istorijas. Ir negaliu nepagalvoti, paradoksalu, bet net ir gyvūnų pasaulyje, moteriai sunkiau.
Negaliu negalvoti, kad Smilga būtų puiki, kantri draugė. Jos nereikia triskart per dieną vedžioti, jai nereikia brangių daiktų ar dėmesio kaprizams. Tereikia saugių namų.
Mintyse matau, kaip Smilga savo didelėmis auksinėmis akimis stebi ruošiamą vakarienę, klausosi kaip pasakojate apie savo bosą ir kolegas, tyliai susirango šalia, kai pavargusi ištiesiate kojas ir skaitote kokį lengvą straipsnį, kad atpalaiduotumėte pervargusias smegenis. Gera paglostyti tylios pašnekovės švelnutį kailiuką.
Smilga nepriekaištaus dėl neišplautų indų ar grindų. Ji supras, kai savaitgalį tenorėsite ramiai praleisti lovoje su kavos puodeliu ir knyga. Ji nežiūrės priekaištingai ir neburbės, kad nespėjote nulėkti į kirpyklą, kad neužsisega džinsai, kad neaplankėte tetos per jubiliejų. Gal šalia Smilgos ir pati nebekelsite sau tokių griežtų reikalavimų – kad turite viską ir visur suspėti, dirbti už tris ir atrodyti nepriekaištingai, pasipuošusi švytinčia šypsena. Gal dviese ramiai uždarysite savo jaukių namų duris ir pasimėgausite nereiklia viena kitos draugija. Trupučiu šilumos, supratimo ir ramybės.
Paskambinkite tel. +370 620 10 223 ir galėsite prisijaukinti Smilgą kaip mažasis Princas Lapę.