Pelesos stotelėje jau septynias paras glaudžiasi juoda, jaunutė, nei metukų neturinti, naminė katytė.
Kyla įtarimas, kad katytė ten išmesta, nes vargšė niekaip nenori palikti tos vietos. Vis sukasi aplink ir vis grįžta atgal. Ji laukia... Tik laukia ji visai ne autobuso, ji laukia grįžtančio šeimininko. Skaudu. Mažytė nesupranta, kad jis nebesugrįš. Liūdna. Nes ji tokia ištikima. Juk laukia ne septynias minutes ir net ne septynias valandas. Ji laukia jau septynias paras.
Katytė visiška „rankinukė“, naminukė, meilūnė neišpasakyta. Jai gatvėje tikrai ne vieta. Tokią gerą katytę tikrai gali nuskriausti... Ir tik dėl to, kad ji tokia ištikima.
Laukiame ir mes kartu su ja. Laukiam stebuklo. Laukiam, kad kas nors pasiūlytų išduotai širdelei namus arba bent laikiną globą ir taip padėtų atsikratyti netekties bei vienišumo jausmo.