Gavome laišką. Suskubome padėti. Dovanojama jauna katė.

Atvykę sodybon porai savaičių paviešėti, ją pastebėjome per langą – tokią atsargią, baikščią, mažą rainą katytę, „tikrinančią“ lauke paliktus daiktus. Ji šlubavo ir buvo keistai parietusi priekinę kojytę.

Eidama ar bėgdama, ji rėmėsi į žemę riešu, o ne letenėle, ir toje vietoje, kuria pasiremiama, nebuvo kailio ir matėsi žaizda. Matėsi, kad judėjimas kelia vargšei skausmą, bet nepaisant to, ji sugebėjo pievoje gaudyti peles.

Sodyba yra vienkiemis, kuriame niekas negyvena, ir netoliese nėra gyvenvietės ar kokių konteinerių, kur katytė galėtų prasimanyti sau kitokio maisto, nei kad susimedžioja pati.

Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko ją prisivilioti maistu arčiau. Drąsioji pelių medžiotoja nebuvo mačiusi žmogaus anksčiau, nes drįsdavo išlįsti iš krūmų ir atbėgti pavalgyt tik man atsitūpus - stačias žmogus mažutei atrodė per didelis ir per baisus padaras. Įsidrąsinusi, šeriama ir kalbinama, ji gailiai skųsdavosi savo nelaime. Sodyboje nebūsim labai ilgai, todėl, deja, neturėjau laiko jos prisipratinti labiau.

Sugavom su narveliu-spąstais ir pradėjome jos gydymą. Paaiškėjo, kad katytei 4-5 mėnesiai, ir kad kojytės trauma jau nešviežia. Blogiausia, kad pažeistas nervas, ir jis niekada neatsistatys - vadinasi, katytė niekada normaliai nesirems pėdute, o ramstysis pusiau sulenkta kojyte. Žaizda, esanti riešo išorinėje pusėje, susidariusi būtent todėl. Ši katytė nebegalės būti paleista laukan. Vienintelis būdas apsaugoti koją - apauti specialų batuką ir pabandyti pripratinti katytę vaikščioti su juo. Jei ji nesiteiks draugauti su batuku, teks kojytę amputuoti. Labai tikimės, kad amputacijos neprireiks.

Vargšei medžiotojai dabar tikrai nelengva - vizitai pas veterinarus, tvarsčiai, speciali antkaklė nuo žaizdos laižymo tikrai nepadeda jai pradėti labiau pasitikėti žmonėmis. Pakalbinus, leidžiasi glostoma ir laimingai murkia, tačiau vis dar yra baili. Vis dėlto pasitikėjimas auga ne dienomis, bet valandomis, jei tik yra laiko su ja užsiimti. Šiandien ji jau išdrįso ateiti pasėdėti ant kelių ir pamurkti, davė kasyti pilvuką, prisiglaudus užsnūdo. Kaip laukinukei, nepilna savaitė iki tokio laimėjimo yra labai trumpas laiko tarpas, o tai teikia labai daug vilčių, kad ji tikrai taps miela namine katyte. Artėja atostogų pabaiga, ir turėsime iš sodybos grįžt Vilniun. Atsivežti katę ten, kur gyvename, neturime jokių šansų. Ji dar vis šiek tiek ligoniukė, ir ateityje galės gyventi tik namuose.

Jai reikia ramių ir kantrių šeimininkų, padėsiančių iš narsios savarankiškos medžiotojos virsti mylinčia namine katyte. Artimiausiu metu tikimės ją paskiepyti, o gal ir sterilizuoti - jei tik veterinarė pamatys, kad katytė pakankamai sutvirtėjo.

Mūsų negąsdina nei kainos už gydymą, nei didelis atstumas, vežiojant katytę ne kur arčiau, o pas gerą specialistą. Labai apmaudu, kad neturime, kur jos laikyti Vilniuje. Esame sodyboje gydę ir globoję usūrinį šunį, suopį, kranklį - niekas mums tada nenorėdavo padėti, visi, net veterinarai bijojo. Tačiau juos išgydėme ir paleidome, o šis mielas padarėlis gamtoje būtų pasmerktas. Jos vieta - pas mylinčius šeimininkus. Labai tikimės, kad juos surasim.

Kreiptis: tel.nr 867292037 (Karolina) arba el.p. [e-mail]