Rekso nelaimė
Į „Sos gyvūnų“ prieglaudą, įsikūrusią Minsko plente, Vilniaus pašonėje, šunis ne vien atveža nusprendę jų atsisakyti žmonės. Kartais šuneliai ateina ir patys, nutarę, kad jei čia rūpinamasi jų likimo draugais ir jiems atsiras vietelė ir draugiška pagalba...
Taip turbūt pamanė ir Reksas, gražus, gauruotas vokiečių aviganis, kuris vis užsukdavo pabendrauti su vienu iš prieglaudinukų – akliuku Timu. Naujokas savo draugą net buvo parvedęs atgal, kai šis nuklydo iš prieglaudos teritorijos. Jis nebuvo visiškas beglobis, turėjo šeimininkus, deja, neseniai paaiškėjo, kad tiems šeimininkams, jei taip galima juos pavadinti, jis neberūpi. Šis vilkšunis buvo netolimos autoserviso aikštelės sargas, bet vieną dieną tapo nebereikalingas. Ko norėti, jei netgi kažkada lūžusi koja nebuvo taisyklingai gydyta ar išvis negydyta, dėl to šuo šlubčiojo. O paskui prisidėjo dar ir erkės, kurių jis prisirinko belandžiodamas krūmynuose...
„Sos gyvūnų“ savanorės nepaliko draugiško, bendrauti mėgstančio vilkšunio bėdoje ir nuvežė jį parodyti veterinarams. Diagnozuota babeziozė, liga, kurią perduoda erkės. O jų šio senjoro kailyje buvo prisirinkę tuntai, nes niekas nesirūpino jų ištraukti ar imtis prevencijos. Babeziozė – sunki liga, jei užleidžiama. Gyvūnas karščiuoja, darosi silpnas, apatiškas, gali pasireikšti geltos požymiai, jis neėda, viduriuoja... Buvo padaryti kraujo tyrimai, skirti vaistai, statytos lašalinės, net taikytas kraujo perpylimas. Nereikia nė sakyti, kad buvę šeimininkai net akių neparodė, dingus šuniui, nors surasti jį nebuvo sunku.
Deja, Rekso liga buvo jau smarkiai pažengusi, ir per keletą dienų jis nugaišo. Galima guostis, kad bent iškeliavo mylimas, prižiūrimas, jausdamas rūpestį, ko jam taip trūko gyvenime. Bet juk viskas galėjo būti kitaip, ir šuo dar ilgus metus galėjo gyventi, jei žmonės, kuriems jis tarnavo, būtų jautę daugiau atsakomybės...
„Sos gyvūnų“ vadovė Ilona Reklaitytė-Mezenceva taip prisimena Reksą: „Visada ramiai apeidavo visą teritoriją, su kiekvienu pasisveikindavo ir nėra niekad parodęs jokios agresijos, kiekvienas jam buvo draugas. Visi, kas pažinojo, prisirišo prie Rekso, ir kai jį ištiko didelė bėda, nenusisuko. Dėl šunelio gyvybės kovota iki paskutinio. O vakar vakare šalia jo susirinko visa jo ištikima komanda. Glostėm, kalbėjom ir ruseno mažytė viltis, visi norėjo, kad jis pasiliktų su mumis. Deja...“
Kaip išvengti babeziozės?
Babeziozę perneša ganyklinės erkės (kiti kraujasiurbiai vabzdžiai to nedaro), tad geriausia būtų pasirūpinti prevencija. Paleisdami savo keturkojus draugus lakstyti po pievas, ganyklas, krūmynus, pasistenkite kuo mažiau rizikuoti. Yra profilaktinių priemonių nuo erkių, kurių galima įsigyti veterinarinėse klinikose ar vaistinėse: lašiukų ar akaricidiniais preparatais impregnuotų antkaklių.
Taip pat būtina po kiekvieno tokio pasivaikščiojimo apžiūrėti savo augintinio kailį, ar nėra ropojančių ar įsisiurbusių erkių, jų nimfų ir jas pašalinti. Babezioze gali apsikrėsti ir katės, tad išeinančius į lauką miauklius taip pat derėtų periodiškai patikrinti dėl erkių.
„Sos gyvūnų“ savanoriai prašo pagalbos, kad galėtų apsaugoti kitus savo globotinius nuo liūdnos lemties ir įsigyti priemonių nuo erkių šuneliams, kurie gyvena ar yra vedžiojami lauke (aplink prieglaudos sklypą – toli gražu ne skutama veja). Juk erkės perneša ir kitas pavojingas ligas – encefalitą, Laimo ligą, erlichiozę, anaplazmozę.
Primename, kad prieglauda išsilaiko tik iš 2 proc. nuo GPM ir žmonių aukų, negauna paramos iš valstybės, tad norintys pagelbėti, kviečiami paaukoti VšĮ „Sos gyvūnai“. Visus rekvizitus rasite mūsų tinklalapyje.