Pirmasis “Tour de France” dopingo skandalas kilo 1924, kai broliai Pellissieriai (Pelisjė) vienam žurnalistui papasakojo apie tai, kad siekdami geresnių rezultatų jie bando vartoti viską: nuo chloroformo ir kokaino iki aspirino. “Trumpam mes lekiame kaip kulka”, – teigė Francis Pellissieris.
Po Antrojo pasaulinio karo, atgimus “Tour de France” lenktynėms, Europą buvo užplūdusios amfetamino piliulės, kurios karo metu buvo dalinamos kareiviams. Šios “bombos”, kaip jas vadino lenktynininkai, buvo pigios ir lengvai panaudojamos. Žymus to meto italų dviratininkas Fausto Coppi (Faustas Coppis), paklaustas, ar vartoja šias piliules, atsakė: “Tik tada, kai man to reikia”. Žurnalistui pasidomėjus, kaip dažnai to prisireikia, jis pasakė: “Beveik visada”.
Amfetaminas minimas ir kalbant apie vieno iš geriausių britų lenktynininkų, Tommy Simpsono (Tomio Simpsono), mirtį. 1967 metais, lenktynių metu išsekus organizmui, jis mirė nuo šiluminio smūgio. Vėliau buvo nustatyta, kad jis vartojo konjaką bei amfetaminą, kurie ir padėjo jam minti pedalus, peržengiant organizmo galimybių ribą. T. Simpsono mirtis paskatino “Tour de France” vadovus pripažinti problemos dėl amfetamino vartojimo egzistavimą. Nuo 1968 metų imti atlikinėti kruopštūs dopingo vartojimo tyrimai, ir šios narkotinės medžiagos pėdsakai organizme buvo gana lengvai aptinkami tiriant šlapimą.
Tačiau tai dar daugelį metų neatbaidė lenktynininkų nuo jo vartojimo. Vietoje to dviratininkai netgi sugalvojo įvairių sukčiavimo būdų: 1978m. pas Michelį Pollentierą (Mišelį Polentjė) buvo rastas sudėtingas aparatas, pagamintas tam, kad būtų galima sukeisti savo ir kito žmogaus šlapimo mėginius. Be to, žinoma ir istorija, kai vienam iš lenktynininkų buvo pranešta, kad jo organizme neleidžiamų preparatų vartojimo pėdsakų nėra, tačiau jis turėtų žinoti ir tai, jog yra nėščias – tyrimui jis “pakišo” savo žmonos šlapimą.
Apie 80 – uosius išpopuliarėjo steroidai. 1990 metų lenktynių metu buvo sulaikytas olandų lenktynininkas Gertas – Janas Theunisse (Gertas – Janas Thiaunisas). Per dvejus metus tai buvo jau antras kartas kai nustatyta, jog jis vartojo steroidus. Tačiau olandas išvengė diskvalifikacijos dėl netobulų nuostatų. Daugelis “Tour de France” dalyvių manė, kad šis dviratininkas turi būti nubaustas ir todėl pradėjo streikuoti. J. Theunisse pagrindinis argumentas besiginant nuo kaltinimų buvo, jog steroidų vartojimo pėdsakų aptikta todėl, kad jo paties organizmas gamino neįprastai daug testosterono.
Tarp profesionalių lenktynininkų dažniausiai paplitęs atsakas į dopingo skandalus būdavo tyla. Tačiau po 1998 metais įvykusio skandalo, susijusio su “Femine” komanda ir eritropoetinu, tylėjimo “įžadai” buvo sulaužyti. “Tour de France” lenktynininkas Alexas Zulle (Aleksas Zule) buvo vienas tų, kurie prisipažino vartoję eritropoetiną bei žmogaus augimo hormoną. Praėjusiais metais italas Fillipo Simeoni (Filipas Simeonis) pareiškė vartojęs uždraustus medikamentus, įskaitant EPO, ir, pasak jo, visa tai vyko sporto mediko Michele Ferrari (Mišelio Ferari) nurodymu. Pastarasis neigė jam pateiktus kaltinimus ir išvadino italą melagiu.
Šią situaciją dar labiau aštrina tai, kad dabartinis “Tour de France” čempionas Lance’as Armstrongas po šio skandalo ir toliau naudojasi M. Ferrari paslaugomis. Nors amerikietis kartas nuo karto buvo kaltinamas dopingo vartojimu, jo organizme draudžiamų preparatų pėdsakų neaptikta. Pasak L. Armstrongo komandos atstovų, po sėkmingo vėžio gydimo amerikietis į dviratininkų elitą sugebėjo grįžti paprasčiausiai dėl to, kad greičiau mina pedalus.
