Jūs "MTZ-RIPO" klubo treneris. Kaip sekasi?
- Šiuo metu mūsų padėtis itin sudėtinga. Nuo praėjusių metų dirbau "MTZ-RIPO" klubo sporto direktoriumi, o nuo balandžio esu komandos direktorius. Po to, kai darbo neteko treneris Jurijus Pintusas, nes ekipa užėmė priešpaskutinę vietą čempinate, aš atlieku ir vyriausiojo trenerio pareigas.
Jūs treniruojatės Minsko stadione, kurį investuotojai iš Lietuvos ketina renovuoti?
- Мes čia žaidžiame.
Jūsų futbolo stažas - įspūdingas. Kuo 1970-80 metų futbolo filosofija skiriasi nuo dabartinės? Kas pasikeitė?
- Sumažėjo asmenybių. Futbolas tapo "vidutinybių žaidimu". Komandos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos. Anksčiau, pavyzdžiui, Eduardo Malofejevo buvo vienokia komanda, o Valerijaus Lobanovskio - kitokia. Jos skirdavosi ir nesvarbu, kokios spalvos marškinėlius futbolininkai vilkėjo. Dabar komandos - labai suvienodėjo.
Anksčiau komandos pajėgumas priklausė ne nuo sėkmingos komplektavimo, o nuo trenerio idėjų ar trenerių štabo mokėjimo dirbti. Dabar viską lemia komplektavimas. Yra gerų žaidėjų, didelis biudžetas, perkami futbolininkai, sukuriamos sąlygos darbui - ir pirmyn.
Ar skiriasi jaunųjų futbolininkų požiūris į darbą, jei lygintume dabartį ir laikus, kai Jūs pats žaidėte?
- Nesakyčiau, kad labai skiriasi. Norėjome žaisti tada, nori ir dabar. Tik šiais laikais yra didesnės pasirinkimo galimybės. Praeityje to nebuvo. Lietuvoje - futbolas ir krepšinis, Baltarusijoje ir Rusijoje - dar ledo ritulys ar kitos sporto šakos.
Dabar smarkai pasikeitė požiūris į sportą ta prasme, kad tėvai labiau nori, kad vaikai sportuotų, nei pačios jų atžalos. Futbolą žaidžia visi, bet apie jį supranta - vienetai.
Jūs pusantrų metų atstovavote "Žalgiriui". Kodėl perėjote į "Dinamo"?
- 1975 m. "Žalgirio" sudėtyje sužaidžiau tik vienerias rungtynes. Mes užėmėme pirmą vietą savo pogrupyje ir išvykome žaisti atkrintamųjų varžybų į Ašchabadą. Ten rungtyniavome nesėkmingai ir į pirmąją lygą neiškopėme.
Tada Vytautą Dirmeikį ir mane pakvietė į Minsko "Dinamo". Aš nuvažiavau ir likau, o V. Dirmeikis grįžo. Aš likau, nes tais laikais "Žalgiryje" sportininkų buities problemos iš viso nebuvo sprendžiamos.
Aš jiems sakiau: "mane tuoj paims į kariuomenę", o jie atsakė, kad tai mano rūpestis. Tačiau būdamas 19-os metų aš tų problemų pats išspręsti negalėjau. Man būtų išdavę kareiviškus batus - ir "sudie, futbole".
"Dinamo" klube aš iš karto papasakojau apie problemas su tarnyba kariuomenėje. Problemų neliko. Tarnyba praėjo, bet aš netarnavau, o žaidžiau futbolą.
"Žalgiryje" aš žaidžiau pagrindinėje sudėtyje ir uždirbau tris kartus daugiau, negu "Dinamo" dublerių komandoje.
Lietuvos sportininkai stengdavosi žaisti savo klubuose ir tai buvo ne tik sporto klausimas. Ar Jūsų buvę kolegos iš "Žalgirio" niekada dėl to nepriekaištavo? Nebuvo nesusipratimų?
- Ne, priešingai. Mes iki šiol su daugeliu jų draugaujame. Kodėl išvažiavau iš Lietuvos? O ką reikėjo dvejus metus tarnauti kariuomenėje, o po to grįžti į futbolą?
Ir Jūs nusprendėte likti "Dinamo" klube?
- Taip, aš likau. Pirmus metus žaidžiau dublerių komandoje, o paskui tapu pagrindinės sudėties futbolininku.
Jūs buvote ir Lietuvos rinktinės trenerio asistentu 1999-2000 m. Ar negalėtumėte apie tai papasakoti?
- Artėjo prie pabaigos Europos čempionato atrankos turnyras ir pasikeitė treneriai. Man paskambino V. Dirmeikis ir paprašė atvažiuoti padėti vyriausiam treneriui individualiai rengti žaidėjus.
Aš kaip tik neturėjau darbo. Mes dalyvavome stovyklose ir turnyruose, žaidėme rungtynes. Padėjau rinktinei daugiau, kaip 8 mėnesius. Bet vėliau mano ir vyriausiojo trenerio požiūriai į futbolą bei rinktinės komplektavimą - nesutapo.
Ar palaikote ryšius su buvusiais kolegomis Lietuvoje?
- Žinoma. Su Robertu Tautkumi, Stasiu Danisevičiumi ir kitais.
-Kas sieja Lietuvos ir Baltarusijos futbolą?
- Dabar?
Ir dabar, ir anksčiau...
- Seniau futbolininkai turėjo savitą žaidimo stilių. "Žalgiriui" atstovavo legendos. Tas pats buvo ir "Dinamo".
Dabar sunku rasti panašumų. Baltarusijoje futbolas populiariausia sporto šaka. Skiriasi Baltarusijos ir Lietuvos stadionų kokybė bei žiūrovų skaičius rungtynėse.
Kokia yra futbolo plėtros sistema Baltarusijoje? Valstybė sportui padeda?
- Valstybė daug padeda. Galioja prezidento dekretas dėl futbolo klubų finansavimo. Stambios įmonės turi suteikti finansinę paramą futbolo ir ledo ritulio klubams, valstybė remia vaikų sporto mokyklas. Rengiamos miestų, sričių varžybos, įrengta daug aikščių su dirbtinėmis dangomis.
Sistema aiški, tačiau jos finansavimas, palyginus su Rusija ar Ukraina, yra dešimt kartų prastesnis. Tačiau finansavimas yra stabilus.
Ar sekate Lietuvos futbolo įvykius? Kokios jo perspektyvos?
- Jei lygintume ankstesnius sezonus, kai čempionate dar žaidė Kauno ir Klaipėdos klubai bei šių metų pirmenybės, kuriose dalyvauja neprofesionalų komandos, Lietuvos futbolo lygis smarkiai smuko.
Ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?
- Nežinau. Turėtų būti mažiausiai 8 pajėgūs klubai.
Futbolas mėgstamas Baltarusijoje? Žmonės eina į futbolą?
- Eina ir gausiai. Jei komanda žaidžia gerai, pavyzdžiui Gomelyje, susirenka po 8-10 tūkst. žiūrovų, Borisove - anšlagai. Minske lankomumas yra prastesnis, kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose. Kai dirbau Gardine, į stadioną ateidavo po 4-6 tūkst. aistruolių.
O Jūsų vadovaujamos komandos rungtynes stebi daug aistruolių? Yra fanų?
- Šį sezoną - ne, nes mes žaidžiame nelabai sėkmingai. Komandą paliko daug pagrindinės sudėties žaidėjų. Komanda - tai mechanizmas, kuriame nuolat kažkas privalo keistis. "MTZ-RIPO" fanatų judėjimas plečiasi sėkmingai.
Jūsų komandoje yra futbolininkų iš Lietuvos...
- Pas mus žaidžia Vygandas Zubavičius, Vytautas Lukša ir Donatas Strockis.
Аr kviesite daugiau lietuvių?
- Žinoma. Lietuva yra arti bei turi daug talentingo jaunimo. Jam Baltarusija būtų pirmoji pakopa į pasaulinį futbolą. Mūsų lygis atitinka Rusijos pirmos lygos meistriškumą, išskyrus BATE klubą, kuris galėtų žaisti Rusijos aukščiausiame divizione. Lietuvos futbolininkams tai būtų pirmas žingsnis siekiant rungtyniauti rimtame čempionate.
Lietuvos futbolininkams geresnės perspektyvos Baltarusijoje?
- Tai tinkama karjeros pakopa.
O kaip susiklostė Jūsų asmeninis gyvenimas?
- Turiu šeimą. Sūnus, žmona - minskietė. Turiu anūkų. Viskas mane tenkina.
Kas turėtų nutikti, kad grįžtumėte į Lietuvą?
- (Juokiasi) Nežinau ir net nenumanau. Aš net iš Minsko išvažiuoti nenoriu, o ką jau kalbėti apie kelionę į Lietuvą. Jei norėčiau galėčiau treniruoti užsienio klubą, pavyzdžiui, Rusijos pirmos lygos komandą. Tačiau Čempionų lygos nelaimėsiu, o uždirbti keliais tūkstančiais daugiau, bet svetimoje šalyje...Aš neseniai suvokiau, kad darbas lieka darbu, bet laimė yra šeimoje.
Liudas Rumbutis:
Gimė 1955 m. lapkričio 24 d., Telšiuose. Baigė vietos VJSM (pirmas treneris Mindaugas Sabeckis). Žaidė Vilniaus "Žalgiryje" (1974-75) ir Minsko "Dinamo" (1976-86). Sporto meistras. Saugas.
SSRS čempionas (1982), bronzos medalininkas (1983). 1983 m. baigė Baltarusijos valstybinį kūno kultūros institutą.
1987-90 m. - Bresto "Dinamo", Minsko "Smena" (1991-93), Minsko "Dinamo-93" (1996-98), Bobruisko "Belšina" (1998-99, 2003) ir "Molodečno" (1994-95, 2000-2002) klubų treneris;
1999-2000 m. - Lietuvos rinktinės trenerio asistentas;
2004 m. — Minsko "Dinamo" generalinis direktorius;
Dabar - Minsko "MTZ-RIPO" klubo direktorius.
