Tačiau vis dėlto verta priminti kai kuriuos dalykus, kurie gal padės mūsų studentijai praregėti ir pagaliau suprasti, kas iš tiesų vyksta ir kaip jai atstovauja oficialieji jos interesų gynėjai. Ir kada nors gal net susimąstyti, ar toks atstovavimas ją tenkina.
Visos Lietuvos jaunimo organizacijos, kurioms įstatymas suteikė galią atstovauti jaunimui ar atskiroms jo grupėms, faktiškai yra ne kas kita, o į naują rūbą įsivilkusios sovietmečio komjaunimo atžalos, toliau žvaliai žengiančios jo pramintu taku. Pagrindžiant tokį atsakymą neišvengiamai tenka priminti sovietmečio istoriją, kurią kuo greičiau pamiršti ir žvelgti į ateitį mus ragina buvę mokslinio ateizmo, komunizmo dėstytojai, komjaunimo ir kompartijos aktyvistai. Suprantama, dabar tapę ambasadoriais, prezidentų patarėjais, laisvosios rinkos apologetais ir paprastais prichvatizacinės kilmės milijonieriais. Vietoj šios istorijos mums primygtinai siūlomi malonesni prisiminimai. Pavyzdžiui, apie didingą senovę, kai LDK raiteliai savo žirgus girdė prie Juodosios jūros.
Jie žino, ką daro, ir veikia apgalvotai ir kryptingai. Absoliuti šiandienos moksleivių ir studentų dauguma paprasčiau nebežino, kad sovietmečiu visam jaunimui „atstovavęs“ komjaunimas turėjo ir tokį veiklos barą – nuolat solidarizuodavosi su JAV ir Vakarų Europos šalių studentija ir remdavo ją kovoje prieš kapitalistinius išnaudotojus. Todėl nėra ko stebėtis, kad pasitvirtina posakis, jog istorijos neišmanantys žmonės yra vaikai.
Nuo jos atgrasytas lyg ir laisvos Lietuvos jaunimas net neįtaria, kad jam turinčios atstovauti oficiozinės moksleivių ir studentų organizacijos daro tą patį ir tęsia šią „šlovingojo“ komjaunimo puoselėtą tradiciją. Prieš kelias dienas LSAS išreiškė paramą protestuojančiam Vakarų šalių jaunimui. Toliau pateikiame nedaug sutrumpintą šios organizacijos pareiškimą, kurį perskaičius galima be vargo grįžti į praeitį – visiškai tiksliai įsivaizduoti, kaip atrodė sovietinėje spaudoje mirgėdavę komjaunimo pareiškimai panašiais klausimais. Mat daugiau kaip prieš du dešimtmečius ir dabar skelbiami tekstai panašūs kaip du vandens lašai.
Parama protestuojantiems Vokietijos ir Austrijos studentams
„Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) reiškia paramą protestuojantiems Vokietijos ir Austrijos studentams, reikalaujantiems socialinės teisybės, nemokamo ir visiems prieinamo aukštojo mokslo bei išsikerojusios korupcijos panaikinimo.
„Suprantama, kad išaugęs mokestis už mokslą, daugelį privertęs įklimpti į ilgametes skolas, privertė studentus pagaliau prabilti ir kovoti už savo teises. Į studentus ir net moksleivius žiūrima kaip į klientus, o tai kuria priešišką savarankiškam mokymuisi atmosferą“, - sako LSAS prezidentas Arūnas Mark.
Stambaus masto demonstracijos prieš didėjančius mokesčius už mokslą ir vykdomą viešojo švietimo komercializaciją prasidėjo po to, kai Austrijos studentai dar spalio mėnesio pabaigoje užėmė Vienos universitetą. Ši studentų iniciatyva sukėlė ištisą universitetų okupacijų bangą ne vien Austrijoje, bet ir Vokietijoje, kuomet dabar yra okupuota daugiau nei 50 universitetų. Dideli protestai taip pat rengiami JAV, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Tarptautiniu tapęs studentų judėjimas skatina viešus debatus apie švietimo sistemos funkcionavimą bei ryšius tarp vietinių švietimo įstaigų problemų ir globalių ekonominių jėgų. Judėjimas siekia atkreipti dėmesį į nemokamo ir visiems prieinamo švietimo svarbą bet kuriai demokratiškai visuomenei.”
Parama protestuojantiems Lietuvos studentams?
Vykdydamas savo patriotinę pareigą partijai ir tėvynei šlovingasis komjaunimas operatyviai ir principingai reaguodavo į visas Lietuvos jaunimo nepasitenkinimo okupacine valdžia ir sovietine santvarka apraiškas ir juo labiau į bet kokius net tariamus protesto ženklus. Tačiau tokiems protestams parama niekada nebuvo reiškiama, priešingai – jie būdavo tik griežtai smerkiami. Komjaunimo funkcionieriai su žemėmis maišydavo ne tik itin retai įvykdavusius protesto prieš kompartijos – “epochos proto, garbės ir sąžinės” – veiksmus, bet ir žvakutes, uždegtas per Vėlines Rasų kapinėse.
Smerkiant būtinai reikėdavo pirmiausiai pašlovinti „epochos garbę“. Todėl komjaunimo smerkimai prasidėdavo žodžiais: „Tuo metu, kai visa tarybinė liaudis, išmintingai vadovaujama kompartijos su jos generaliniu sekretoriumi, ištikimu leniniečiu (genseko pavardė) priešakyje nenuilstamai stato komunizmą, vis dar pasitaiko tokių atskalūnų, kurie … “
Tai buvo sovietmetis. O ką veikia nepriklausomos Lietuvos oficiozinės studentų organizacijos laisvu laiku, kai neužsiima Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, JAV studentų gelbėjimu nuo mokesčio už studijas? Pagal visas sovietmečio tradicijas komjaunuoliškai organizuoja viešas valdžios sprendimų palaikymo akcijas.
Lietuvos valdžia spjovė į Konstituciją ir apmokestino studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose. Lietuvos studentų sąjunga, Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvos mokinių parlamentas ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga suorganizavo nemokamą lietuviškų popso lempelių koncertą studentams, ministrams ir net prezidentui, kad pašlovintų studijų apmokestinimą. Komjaunimas propagandiniams tikslams pasitelkdavo jam kuruoti patikėtą komunistinę vaikų organizaciją – pionierius. Lietuvos studentų sąjunga nepasišiukšlino ir nenusileido savo pirmtakams nei per nago juodimą – puldama į talką studijas apmokestinusiai valdžiai pasitelkė šių dienų pionieriją – Lietuvos moksleivių sąjungą.
Kelios nedidelės Lietuvos studentų grupės bandė protestuoti prieš valdžios kėslus apmokestinti studijas. LSAS išreiškė susirūpinimą: „Mitingai, piketai ir kitos pilietinio nepaklusnumo akcijos nėra tinkamos sunkmečio laikotarpiu, juo labiau - tai revoliucinis ultimatyvių reikalavimų kelias, kuris visiškai netinka bendro sutarimo reikalaujančiai aukštojo mokslo sričiai“ ir pasmerkė „šmeižto kampaniją, nukreiptą prieš konstruktyvų ir nuoseklų studentų interesų atstovavimą pertvarkant aukštojo mokslo sistemą“. Visiškai pagal komjaunimo tradicijas LSAS priduria, kad „radikalių akademinio sluoksnio atstovų … vertinimą atliks kompetentingos teisėsaugos institucijos“ ir „kviečia studentus ir visuomenę nepasiduoti kiršinimui“.
Taigi, revoliucijos, pilietinis nepaklusnumas reikalingi vokietijose, austrijose, amerikose. Ten jas reikia visokeriopai remti, bet tai visiškai nedera daryti Lietuvoje. Ir vėl iškyla skausmingai pažįstama praeitis: sovietai gamino revoliucijas, bet – tik eksportui. Pačioje sovietijoje vyko tik konstruktyvus darbas – buvo statomas komunizmas.
LSAS talentingai naudojasi iš komsomolo paveldėtu ir gal net dar tobuliau įvaldytu politinės demagogijos ir propagandos arsenalu, leidžiančiu skambiais, bet bereikšmiais žodžiais slėpti bet kokio reikalo esmę ir prasmę. Kaip ir sovietmečiu, organizacijos pareiškimus reikia skaityti tarp eilučių. Ir šiame protestuojantį prieš jam neriamą bankų paskolų kilpą jaunimą smerkiančiame tekste figūruoja skambus, bet taip ir nepaaiškintas žodžių rinkinys „aukštojo mokslo pertvarka“, o tarp eilučių šmėžuoja nesunkiai įskaitoma vienintelė tikrai aiški ir savaip prasminga mintis – studentų vadukai už antikonstitucinį studijų apmokestinimą ir bankinių paskolų kilpos užnėrimą ant studentų kaklų.
Apie kvietimą konstruktyviam darbui
Kita vertus, ir pati valdžia skatina studentus „konstruktyviai“ dirbti kartu su ja, ir tai turi šlykščią potekstę. Atskiri studentų vadukai iš principo neturi galios ir nėra kompetentingi dirbdami bendrai su valdžia nors kiek rimčiau, taigi konstruktyviai keisti jos sprendimus. O patyrusiems valdžios vilkams tokių vadukų dalyvavimas reikalingas tik sukurti regimybę, kad jos sprendimai yra teisingi ir teisėti – mat, juos svarstant ir priimant neva buvęs išklausytas ir studentijos balsas.
Mažiau naivūs vadukai tai suvokia, bet vis vien dalyvauja tokioje veikloje. Jie puikiai supranta, kad už paramą legitimuojant valdžios sprendimus bus atsilyginta didesnėmis ar mažesnėmis kėdėmis ministerijose po to, kai baigsis jų karjera studentiškose organizacijose. Puikus tokio karjeros šuolio pavyzdys – vieno iš studentų vadukų skrydis į gerai apmokamo ministro patarėjo kėdę. Greitai ima šviesti ir nuolatinis postas, pavyzdžiui, studijų departamento direktoriaus. Taip studentų vadai yra paprasčiausiai korumpuojami – atstovauti studentams jiems neberūpi. Kur kas svarbiau tampa pasitarnauti galintiems apčiuopiamai atsilyginti už paslaugas valdžios vyrams.
Jeigu jie būtų tikri studentų atstovai ir lyderiai, turėtų ne dalyvauti kurpiant studentų apmokestinimo planus, bet atidžiai stebėti valdžios darbus. Studentų interesus pažeidžiantiems valdžios projektams privalėtų pasakyti garsų „Ne” ir pareikalauti kitokių sprendimų. Jei valdžia apsimestų kurčia, daugiatūkstantinė studentų manifestacija prie Seimo ir Vyriausybės rūmų žaibiškai išgydytų ją nuo kurtumo ir priverstų atsisakyti kėslų studentų pinigais šerti bankus.
Autentiško studentų atstovavimo valdžia nesukurs. Tai gali padaryti tik patys studentai. Praėjo jau dvidešimt atgautos nepriklausomybės metų. Stebint, kaip klostosi įvykiai, galima pasakyti, kad valdžion jau veržiasi nauji valantinai, bradauskai, kūriai, jurgelevičiai ir pociai. Reikės dar kelis kartus po dvidešimt metų, kol Lietuvoje atsiras pakankamai daug tautai tarnauti gebančių žmonių. Bet šiandieninių studentijos vadų žygdarbiai pardavinėjant ir išdavinėjant šalies ateities – jaunimo – interesus verčia karčiai ir neramiai klausti: ar Lietuvos istorija nesibaigs anksčiau, negu iš viešosios erdvės pasitrauks naujųjų komjaunuolių karta?
Juk iš egoistinių paskatų nuolankiai pritardami valdžios kabinetuose kepamiems jaunimo apiplėšinėjimo planams jie faktiškai dalyvauja tęsiant sovietmečio komjaunimo vykdytą tautos naikinimo darbą. Bankų paskolos veja jaunus žmonės iš šalies. „Lietuva be lietuvių“ – toks žvelgiant į ateitį bus galutinis dabartinės valdžios jaunimo ir aukštojo mokslo politikos rezultatas, jeigu šiai politikai nebus skubiai padarytas galas.
Bet argi nulietuvintas teritorijos gabalėlis prie Baltijos jūros nebuvo tas patys didysis tikslas, kurio siekė šlovingajai partijai tarnavę dabartinės Lietuvos moksleivių ir studentų organizacijų funkcionierių pirmtakai ir mokytojai – lenininio komjaunimo vedliai?