Jis iki šiol saugo vienintelį, jau istoriniu tapusį 1967 metų žemėlapio, pavadinto ,,Alytaus užstatymo schema“, egzempliorių.
Žemėlapyje pažymėtas tuo metu jau pastatytas pirmasis Dainavos mikrorajonas, o Putinai dar tik buvo projektuojami ir po truputį statomi. Vyko Medvilnės kombinato, dar ir šiandien naudojamų vandentiekio rezervuarų, vandenvietės Vidzgirio miške statyba, buvo tiesiamas geležinkelis į pramonės rajoną. Tik perspektyviniuose planuose buvo numatyta statyti Kelių valdybos bazę, Namų statybos, Mėsos kombinatus, Kombinuotųjų pašarų gamyklą, Neaustinių audinių gamyklą, kuri dėl kažkokių priežasčių vėliau perkelta į tuometį Kapsuką (dabar – Marijampolę).
,,Pradėjus Medvilnės kombinato statybą ir kitus darbus, planai, žinoma, nebuvo vykdomi, apgaudinėjome sovietų valdžią, kaip tik galėjome. Lietuvos labui rizikavome“, – pasakojo pašnekovas. Pavyzdžiui, ministerijai skyrus 100 tūkst. rublių gyvenamojo namo, kainuojančio 400 tūkst. rublių, statybai, buvo statomi iš karto keturi namai.
Lėšų dažnai trūkdavę. Statybas tuo metu finansavusio Statybos banko valdytoju dirbęs toks žydų tautybės žmogus.
,,Darai finansinį pažeidimą, eini pas Maušovičių, jam sąžiningai nusakai padėtį. Jis pasižiūri savo knygelėse, ištrauktose iš stalčiaus, ir atvirai pataria, kaip pasielgti, neužmiršęs pridurti: ,,Jūs pas mane nebuvote, o aš nieko nežinau“, – pasakojimą tęsė Z. Rombergas.
„Žuvinto“ vietoje – bala
Pirmąjį ir Antrąjį Alytų tuo metu jungęs tik pontoninis tiltas, statytas kariškių, o apie A. Juozapavičiaus tilto per Nemuną statybą dar tik buvo mąstoma. Naujosios, šiuo metu pagrindinės miesto gatvės, Z. Rombergo žodžiais, ,,dar nė kvapo nebuvę“. Šią gatvę, kurios vietoje nebuvę net paprasto keliuko, pradėta tiesti kiek vėliau, augant Dainavos mikrorajonui.
,,Pirmas įspūdis atvykus į miestą buvo prastas, žmonės čia skurdžiai gyveno. Teritorijoje, kurioje buvo planuojama statyti Medvilnės kombinatą, buvo vienuolika primityvių sodybų, viena jų – dūminė pirkia, kurios viduryje – krosnis, aplink ją vaikščiojo vištos, ožkos, miegojo žmonės. Šių sodybų gyventojai buvo iškeldinti gyventi už miesto. „Šie gyventojai pradėjo Miklusėnų gyvenvietės istoriją“, – prisiminė Z. Rombergas.
Vidzgirio mikrorajono dar nebuvę, o dabartinio ,,Žuvinto“ prekybos centro vietoje telkšojusi bala, iš kurios alytiškiai semdavę vandenį daržams laistyti. Vingio, Žiburio gatvėse įsikūrusių vaikų darželių vietoje tuomet augo alytiškių daržovės. Dabartinio apskrities administracijos pastato vietoje buvusi kalvė ir Kunevičienės, ministro uošvės, namukas bei bulvių laukas.
Daugų gatvės gyvenamųjų namų kvartalas, kur tuo metu buvo pastatytas kariškių radiolokatorius, tais laikais pradėtas statyti norint ,,išvyti“ kariškius iš šios miesto dalies. Alytaus rajono vykdomojo komiteto plano skyriaus pirmininko Zenono Navicko potvarkiu teritorija paskirta Statybos trestui, joje pradėtas statyti gyvenamųjų namų statybininkams kvartalas bei kūdikių globos namai. Kariškiai pasipiktino, bet turėjo pasitraukti, nes viskas buvę suderinta su respublikos valdžia. Vėliau jie patys pasistatė vieną gyvenamąjį namą tame kvartale.
,,Tai rodo, kad ir sovietmečiu vyko tyli kova prieš okupantus, savotiška rezistencija“, – pabrėžė Z. Rombergas.
Nors ir keista, tačiau kalbėdamas apie tuometinius vadovus – komunistų partijos komiteto pirmąjį sekretorių Napoleoną Raguotį, rajono vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Grigaitį, statybos ministrą Romą Sakalauską, atstovavusius visiškai priešingai ideologijai – senasis projektuotojas nepamiršta pabrėžti, kad visi jie buvę padorūs žmonės.
Lietuvos dabartis nedžiugina
Iš Kuršėnų kilusio Z. Rombergo gyvenimo istorijoje – daugybė vingių, jų, pašnekovo teigimu, užtektų keliems autobiografijos tomams.
Save Z. Rombergas vadina žemaičiu, nors ir negalįs tvirtinti, jog jo gyslose nėra kiek ir vokiško kraujo. Jauniausias ir, jo paties teigimu, labiausiai išlepintas vaikas iš gausaus 13 vaikų būrio, gabumus tvirtina paveldėjęs iš tėvų.
Nuo mažens būsimasis projektuotojas konstravo aviamodelius, dalyvavo jų varžybose, sklandė, buvo oro skautų draugovės narys. Vėliau net ir katerį buvo suprojektavęs ir pastatęs savo rankomis.
„Per savo gyvenimą turbūt esu sukūręs daugiau nei 300 įvairių projektų. Dabar sudėtingus brėžinius padeda sudaryti kompiuteriai, o tuomet viskas buvo braižoma rankomis, popieriuje atliekami sudėtingi matematiniai skaičiavimai“, – sako šešių dešimtmečių darbo patirtį turintis projektuotojas.
Kovojo už nepriklausomybę
Jaunystę Z. Rombergas paaukojo kovai už Lietuvos nepriklausomybę: pogrindininkas, kovojęs prieš bolševikus, okupacijos metu dirbęs pogrindyje prieš vokiečius. Lietuvos laisvės armijai (LLA) pasiūlius, mokėsi žvalgybos mokykloje Vokietijoje.
,,Jaučiu didžiulį nusivylimą mūsų Nepriklausomybe. Ne už tokią valstybę mes kovojome, ne už nežinančius kaip gyventi milijonierius, kuriems nusispjauti į tautą. Šitokia realybė man svetima ir nesuprantama. Ne dėl šito ,,atpyliau“ 11,5 metų lagerio. Iki komos sušalęs, sverdamas vos 40 kilogramų, vis tik ištvėriau, nes buvau daug sportavęs, užsigrūdinęs, jaunas. Nedaug trūko, kad būčiau miręs, išgelbėjo geri žmonės“, – pasakojo Z. Rombergas, buvęs partizanų būrio Platelių miške vadas.
Iš tremties grįžo be diplomo, tačiau turėjo 8 metų projektavimo, statybų vadovavimo patirtį Maskvos ,,Pramprojekto“ filiale Intoje ir Urale. Kadangi šios srities specialistai Lietuvoje tuo metu buvo labai reikalingi, nepaisant praeities, Z. Rombergui pavyko įsidarbinti Panevėžio ,,Lietkabelyje“, vėliau jis dirbo Kauno miesto statybos projektavimo institute, vadovavo statyboms Ukmergėje, Varėnoje, iš kur likimas atvedė į Alytų.
Z. Rombergas jautė aplinkinių pavydą – esą kaip buvęs politinis kalinys, ,,liaudies priešas“, užima vadovų postus. Intrigos, apkalbos, skundai dažnai versdavo vieną darbovietę keisti kita.
Kilus nesutarimams, nebaigęs Medvilnės kombinato statybos, Z. Rombergas perėjo dirbti į Alytaus statybos trestą, kur tapo projektavimo skyriaus viršininku. 1983 metais išėjo į pensiją, tačiau iki 80-ies metų dirbo architekto A. Mainelio firmoje.
Šiandien garbaus amžiaus pašnekovas sako daug laiko praleidžiantis su knyga rankose. Jo šeimos bibliotekoje – per 3000 knygų. Ponas Zenonas džiaugiasi penkiais vaikais ir aštuoniais anūkais, jau baigusiais aukštąjį mokslą.
,,Mano religija – žmoniškumas, pagalba artimam. Gyvenimo tikslas – daryti gera, palikti pėdsaką“, – įsitikinęs Z. Rombergas, vasaras leidžiantis paties projektuotame ir statytame name gražiame Nemunaičio kaime.
