„Jet car“ projekto vaizdo pristatymą
Prieš pat broliams Wrightams pakylant į orą savadarbiu lėktuvu Londono Karališkosios mokslų akademijos elitas buvo vieningai nusprendęs, jog sunkesnis už orą daiktas iš esmės negali skristi. Vargšai broliai tiesiog nežinojo viešai priimtos tiesos ir nežinodami, jog pakilti yra neįmanoma, ėmė ir pakilo.
Tokia situacija turi begalę analogų, besikartojančių per visą mokslo istoriją. Visas mūsų sociumas yra pagrįstas stereotipų ir taisyklių, dažnai ribojančių žmogaus siekius, pagrindu. Bet kokia neįprasta veikla, bet koks didesnis kūrybinis polėkis yra iš anksto apribojamas taip vadinamomis „realiomis galimybėmis“, kurias nustato taip vadinama „patirtis“.
Jeigu mes šiandien susimąstytume apie savo asmeninę „patirtį“, netruktume pastebėti, jog iš tiesų niekuomet neperžengiame nustatytų ribų. Mes gyvename tarsi narve, kurio sienos yra nuo mokyklos laikų mums įkaltos „realios galimybių ribos“.
Mes gimstame normalioje šeimoje, valgome normalų maistą, dirbame normalų darbą, laikomės normalių, priimtų gyvenimo normų, miegame normalioje lovoje, gauname normalų davinį už kurį mokame normalius mokesčius. Tokiu būdu esame normalūs žmogeliukai, ir iš anksto žinodami, kas yra realu, o kas ne, arba kas yra įmanoma, o kas tiesiog nesąmonė – gyvename paprastą gyvenimą, savo pačių susikurtame galimybių narve. Daugeliui mūsų nepažįstama niekas, kas vyksta už mūsų suvokimo, už mūsų narvo ribų.
Tačiau laikas nuo laiko atsiranda tam tikrų „elementų“, nesugebančių gyventi įprastai. Yra žmonių, kuriems tiesiog gyvybiškai reikia laužyti normas ir siekti kažko, kas yra anapus „realių ribų“. Jie galvoja, kad žmogus tuo ir skiriasi nuo likusios gyvosios gamtos, kad savo gyvenime asmenine iniciatyva jis gali, o galbūt ir privalo sulaužyti bent vieną nusistovėjusią dogmą, privalo išeiti už prastos realybės ribų ir bent prisiliesti prie kažko didesnio ir galingesnio.
Šie nežinomos prigimties akstinai verčia mus tikėti, kad mes galime daugiau - mes galime pakilti aukščiau nei kažkam yra pavykę, galime nusileisti greičiau, realybėje - šiame gyvenime mes galime padaryti neįtikėtinus dalykus. Ir jeigu mums pasisektų, tai įgytumėme tokios patirties, kuri iki šiandien tiesiog niekam nebuvo žinoma ir atrasta. Aš esu tikras, jog A. Einsteinas būtent tai ir turėjo omeny, tardamas aukščiau parašytą frazę.
Prieš porą metų mums su draugais kilo idėja, kuri turėtų mums suteikti galimybę pabuvoti anapus įprastos GREIČIO ribos. Mes turime šiokią tokią patirtį – Aivaras jau septyneri metai vairuoja ir konstruoja Drago automobilį, Karolis – perkandęs daugelį pakabos kūrimo ir konstravimo paslapčių.
Galingi agregatai ir konstrukcijos, pajėgios tokius nešti tapo įperkamos. Tuomet ir kilo idėja sukurti automobilį su reaktyviniu lėktuvo varikliu bei pamėginti mums šiandien pasiekiamą greičio ribą viršyti bent du kartus. Šiandien mes, pasikinkę brangią ir tikrai neeilinę auto ar moto techniką, galime važiuoti 260 km/h arba, sakykime, 300 km/h greičiu. Ir žinote... aš tik galiu pasakyti, kad 300 km/h greitis yra BEVILTIŠKAI MAŽAS.
Visiškai nuobodu daryti aparatą, kuris gali judėti šitaip beviltiškai lėtai kaip koks atsibodęs „BMW M5“. Tegu tokius automobilius gamina kokie nors „Porsche“ ar „Honda“ ar dar kuri nors nuvalkiotai neįdomi kompanija.
NE. Mes norime važiuoti 500 km/h greičiu! Ir mes norime sukurti aparatą, kuris būtų greitesnis už visus „Ferrari“, „Bugatti“ ir panašius aukštosios mados atributus, dar daugiau – mes norime tokį automobilį pagaminti čia – Lietuvoje!
Jūs sakote: neįmanoma? Sakote: absurdas? Valio! Reiškia, mes priimame iššūkį ir darome TAI! Nes jeigu tai iš pirmo žvilgsnio neatrodytų absurdiška ir neįmanoma, mes net nepradėtume!
Iš tiesų mes jau pradėjome. Mes įsigijome teisingą rėminę konstrukciją iš Švedijos drag lenktynių veterano Knuto Soderquisto. Rėmas yra beveik aštuonių metrų tarpašio bazės „Top Fuel“ dragsterio važiuoklė. Ilga, siaura chromo molibdeno plieno, aliuminio ir titano raketa, sverianti vos 150 kilogramų.
Netgi jei mes įdėtume standartinio BMW variklį į tokį rėmą, jau turėtumėme beveik vieną arklio galią vienam kilogramui, ir, ko gero, su praktiškai idealia įmanoma aerodinamika – įvarytume siaubo ne vienam šiandien savim patenkintam greituoliui...
Tuo tarpu mes dedame ne BMW variklį. Vasario 3 dieną į Lietuvą atgabenome “Rolls-Royce Viper” turboreaktyvinį variklį, išvystantį 1500 kw galią be afterburnerio. O mes sukonstruosime jam afterburnerį ir mėginsime būti dar galingesni!
Variklis atvyko iš Anglijos, Santa Pod lenktynių trasos prieigų, kur darbuojasi “Fireforce” kompanija, užsiimanti turboreaktyvinių šou mašinų ir motociklų gamyba.
Šiandien prie mūsų projekto darbuojasi visa komanda konstruktorių, lenktynininkų, suvirintojų bei mechanikų. Ruošiamės pademonstruoti mūsų ugnimi spjaudantį drakoną dar šią vasarą, „Aeroparko“ trasoje Kėdainiuose.
Bandysime automobilį greičiausiai gegužę. Tačiau oficialusis automobilio pristatymas, jo data, oficialusis VARDAS ir pilotas dar nėra žinomi. Mes laukiame įvairiausių pasiūlymų – kaip, Jūsų nuomone, turėtų vadintis automobilis, kas jį galėtų pilotuoti ir pan.
Be abejo, toks greitas automobilis turi būti ir saugus. Jame bus sumontuota automatinė gesinimo sistema, sportiniai saugos diržai, du stabdymo parašiutai.
Šie metai turėtų būti ypač įspūdingi. Mūsų projektas yra tarsi pereinamasis laikotarpis – aerodromo virsmo automobilių sporto ir šou centru simbolis.
Tuo tarpu mums, klubo „Degantys ratai“ konstruktoriams, tai yra lyg iššūkis, niekuo ne menkesnis už brolių Wrightų siekį pakilti.
