Grubia jėga, racionaliu spaudimu, šantažu, apgaulėmis ir kitomis priemonėmis stengiamasi kontroliuoti gamtos dovanas ar bent jau žemės plotus, kur jos išgaunamos. Justi išteklių trūkumą, priklausomybę nuo kaimynų arba tiesiog mokėti didesnę kainą nenori niekas. Jei atidžiau pažvelgsime į pastarųjų kelių dešimtmečių konfliktus, pamatysime, kad daug kur po visomis ideologinėmis spalvomis telkšo arba naftos balutė, arba brangakmenių saujelė ar kitų naudingų resursų telkinukas. Moderniuosius laikus vainikuoja pastarasis Irako karas, kilęs, daugelio nuomone, būtent dėl naftos.
Tad kas toliau laukia modernaus pasaulio, jau dabar atsidūrusio tam tikroje milžiniškų naftos ir kitų produktų kainų krizėje? Energetinės ar ekonominės krizės užuomazgas jau galima užčiuopti. Dabar vertėtų prognozuoti potencialių konfliktų zonas, mat jos gali tapti ne tik ekonominių, bet ir geopolitinių pokyčių priežastimis, o gal net ir tam tikrų veiksmų dėl išteklių pradžia.
Jei jau prakalbome apie nesustabdomai kylančias naftos kainas, tai vertėtų prisiminti, nuo ko šis procesas prasidėjo. Dabartinės Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) administracijos kritikų teigimu, Irako karas prasidėjo būtent dėl naftos ir nemenkų jos telkinių Irake kontrolės. Kita vertus, Irako atvejis jau tiek sykių narstytas viešojoje erdvėje, kad daugeliui net nusibodo kartoti frazę „karas dėl naftos“, ginčytis su kitaip manančiaisiais. Galų gale tai ne pirmas atvejis, kai dėl naftos Irake susikirstų įvairių jėgų interesai.
Norime greičiau ir daugiau
Šiaip ar taip, naftos kainos kilimas verčia nerimauti ne tik vartotojus, bet ir tuos, kurie kontroliuoja telkinius. Nepaisant visų iniciatyvų didinti juodojo aukso gavybos apimtis, leisti įrengti naujų gręžinių, daugėja ženklų, kad kai kurie bus linkę pasukti tradiciniu jėgos keliu. Juo labiau kad tai iš dalies sėkmingai išbandyta minėtame Irake. Didžiosios valstybės, suvartojančios daugiausia naftos produktų – JAV, Rusija, Kinija, – pačios turi tam tikrų atsargų ir dar neišnaudotų išteklių gavybos vietų.
Tačiau kasmet augant apetitui reikia vis daugiau žaliavų, ir jų, atrodo, reikės dar bent kelis dešimtmečius. Daugeliui stambių naftos milžinų paprasčiausiai neparanku, kad naftos apetitas mažėtų. O valstybėms perorientuoti milžiniškus pramonės sektorius, staiga atsisakius naftos ir perėjus prie alternatyvių išteklių, paprasčiausiai pernelyg brangu. Todėl natūralu, kad didžiųjų žvilgsniai krypsta kitur – nuo godaus kaimynų potencialo vertinimo iki viso likusio pasaulio.
Logistika ir transportavimas lieka antraeiliu galvos skausmu, svarbiausia – aptikti ir perimti išteklių telkinio kontrolę ar bent jau užsitikrinti nenutrūkstamą reikalingų medžiagų tiekimą. Skubant nebesvarbios priemonės, svarbu – padaryti tai kuo greičiau, kol to nepadarė konkurentai. O tada jau galima smaigstyti raudonas, žydras, demokratijos ar kitokias vėliavas, aiškinant visuomenei, kokios svarbios yra vertybės.
Neprabudę naftos vulkanai
Pasaulyje yra ne viena vieta, kur būtų stambių naftos telkinių. Tačiau yra ir potencialių, neištyrinėtų vietovių, galinčių slėpti dar didesnius žemės turtus. Galbūt todėl naftininkai neskuba gręžti giliau, kur, kaip spėjama, irgi slypi dideli resursų klodai. Tuo metu kritikai – nuo žaliųjų iki radikalių dešiniųjų – vis perspėja pasaulį, kad nafta tuoj tuoj baigsis (dėl laiko nesutariama, mat vieni nurodo keletą dešimtmečių, kiti duoda dar visą šimtmetį naftos gyvavimui).
Tylesnieji perspėja, kad ne nafta baigsis, o kai kurių valstybių kantrybė, matant neišnaudojamus gamtos išteklių telkinius kad ir kitame pasaulio gale. Ko gero, vertėtų apsistoti ties stambiausiais ir problemiškiausiais regionais, kur dėl slypinčių natūralių gamtos išteklių daug kas gali sukryžiuoti ietis. Tačiau specialiai nekalbėsiu apie Artimųjų Rytų regioną, kur leteną plačiai uždėjusi JAV.
Tamsioji Afrika
Didžiosioms valstybėms seilės tįsta pasidomėjus, kokius turtus savyje saugo Afrika. Kol vietinių išsivystymo lygis nė iš tolo neprimena moderniųjų popramoninių valstybių, o čiabuviai dažnai pešasi dėl pirmykščių ar gentinių priežasčių, naujieji XXI a. kolonistai žengia į žmonijos lopšiu laikomą žemyną iš už jūrų marių.
Ilgą laiką Afriką valdę europiečiai praėjusio amžiaus antrojoje pusėje pasitraukė iš žemyno. Tam įtakos turėjo ir karo sukelti padariniai, ir stiprėjantys afrikiečių nacionalistų judėjimai, ir supervalstybių parama.
Vos per keletą dešimtmečių Afrikos žemyno valstybės įrodė, kad geriausiai sugeba peštis tarpusavyje, o be europiečių pagalbos išvis vargiai gali tvarkytis kasdienį gyvenimą. Galbūt tai skamba kiek arogantiškai, tačiau afrikiečių tarpusavio konfliktai neturėjo rimtų strateginių siekių. O būtinybės tokiems siekiams būta ir yra iki šiol. Ir nors europiečiai visiškai neprarado įtakos savo buvusiose kolonijose, žvelgiant į ateitį, jos pamažu gali atitekti netikėtam varžovui. Taip, Afrikoje savų ekonominių interesų turi ir JAV, ir Rusija, tačiau didžiausią susidomėjimą jau ne pirmus metus rodo Kinija.
Pastarosios valstybės pramonė auga kaip ant mielių, o resursų poreikis – nepaliaujamas kaip mažo alkano vaiko. Suprasdama, kad pati neturi tiek išteklių ir, jei jų neieškos už savo ribų, niekada neturės – bus priversta sustoti. O tai galėtų sukelti krizę arba didelę griūtį. Todėl pagal savo galimybes kinai žvelgia, iš kur galėtų gauti reikiamų resursų. Artimuosiuose Rytuose, kaip sakoma, traukinys jau nuvažiavęs. Norint užsitikrinti tokią kontrolę kaip amerikiečių, reikia pradėti nuo sąlyginai naujos ir didelės vietos, kur būtų galima be vargo plėstis. Afrika šiuo požiūriu – gan idealus taikinys. Kinų naftos pramonės bendrovės skverbiasi į daugelio Afrikos valstybių rinkas. Ir reikia pastebėti, kad skverbiasi ryžtingai ir be skrupulų, palikdamos parako pėdsaką.
Žinoma, tai nereiškia, jog kinai siunčia savo milijoninę kariuomenę užimti naftos telkinius. Kova dėl jų vyksta vietinių rankomis ir kiniškais ginklais. Somalyje, Sudane, Čade vykstantys konfliktai, rusenantys karo židiniai Angoloje, Zimbabvėje, Nigerijoje pasaulio naujienų agentūrų dažnai pateikiami kaip etninės, gentinės ar religinės peštynės. Taip patogiau ir žiūrovams suprantamiau. O minėtųjų valstybių peštukai neretai kovoja dėl ypač vertingų išteklių kontrolės: neištirti, bet, spėjama, milžiniški naftos klodai slypi Sudane, Čade ir Somalyje, naftos taip pat turtinga Angola bei Nigerija, deimantų kasyklos glūdi Pusiaujo Gvinėjoje, Liberijoje.
Dažnai korumpuoti Afrikos valstybių vadovai, karo vadukai ar tiesiog visas valdžios aparatas tik ir laukia, kas jiems daugiau sumokės bei pasiūlys vertingą pagalbą – apsaugą, ginklus ir t. t. Už tai jie linkę suteikti teisę kinams ar kitai jėgai kontroliuoti išteklių telkinius, gavybą, vamzdynus, mat žino, kad patys to vis vien nesugebės išlaikyti. Kol europiečiai neryžtingai bando apsaugoti savo interesus Afrikoje, amerikiečiai sutelkę dėmesį Artimuosiuose Rytuose, o rusų meška patenkinta savais ištekliais, Kinija ima lyderiauti Afrikos valstybėse.
Rytai – subtilus dalykas
Kur kas sudėtingesnis atvejis kinams – arčiau jų esantys milžiniški gamtos resursų plotai. Bėda ta, kad didelę jų dalį kontroliuoja Rusija. Ta pati valstybė, su kuria kinai tradiciškai draugauja, skelbiasi esanti jos strateginė partnerė. Visgi kinai nespjauna į Winstono Churchillio žodžius, kad „valstybės neturi amžinų draugų – tik amžinus interesus“. Bendradarbiavimas su Rusija šiandien gali būti itin glaudus ir draugiškas, tačiau viliojantys naftos, dujų bei kitų resursų telkiniai Rytų Sibire, Kamčiatkoje ir vandenyse, skalaujančiuose Rytinę Rusiją, – pernelyg gardus kąsnis. Tiesa, kinai neskuba jo apžioti iškart, mat nei jie jaučiasi pakankamai tvirti, nei jiems paranku dabar gadinti santykius su Rusija. Tačiau ambicijų Kinijai netrūksta, ir ji neatsisako savo slaptų pretenzijų į Vakarus nuo Amūro upės.
Jau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kinai rimtai konfliktavo su tuometine SSRS dėl nedidelės salos abiejų valstybių pasienyje. Pati sala tėra nereikšmingas žemės lopinėlis, tačiau tai, kas slypi aplink, masino ir iki šiol masina kinus. Naftos, dujų, medienos, anglies, deimantų ir metalų turtingas Rytų Sibiro regionas tebėra kinų dėmesio objektas. Anuomet sovietai apgynė savo žemės lopinėlį, ir tai neperaugo į didelį karinį konfliktą.
Šiandien kinai imasi kiek kitokios – ilgalaikės – taktikos. Rusijoje ne vienas ekspertas jau atkreipė dėmesį, kad Tolimuosiuose Rytuose klostosi ne kokia situacija su vietiniais gyventojais. Žmonių asimiliacija neigiamai veikia rusakalbių skaičių, ir vis daugiau kinų įleidžia šaknis Rusijos rytinėse teritorijose. O privačiu verslu prisidengę kinų specialistai įdėmiai analizuoja pokyčius ir potencialias gamtos išteklių vietoves.
Kaip minėta, tai ilgalaikis procesas, tačiau, žinant pastarojo dešimtmečio genezę, svetimkalbiai, turintys kelių valstybių pasus ir identifikuojantys save su viena ar kita etnine grupe, gali labai greitai prapliūpti nacionalistinėmis liepsnomis ir sukelti separatistinį konfliktą. Kol rusai patenkinti savo resursų gausa, kol planuoja naujus gręžinius Kamčiatkoje ir toliau savo energetiniais svertais tampo Europą už virvučių, jiems patiems panosėje lėtai rangosi kinų drakonas, vieną dieną galintis iššiepti dantis. Ir tada jau nežinia, kiek lems Rusijos galia, o kiek jėgos turės pati Kinija.
Karibų karštis
Trečioji resursų konfliktų ašis gali tapti Pietų Amerika. Tiksliau – ne visas žemynas, o tik resursų aptekusios šalys. Kalbu apie Venesuelą ir Kolumbiją. Matyt, nebeverta stebėtis, kad šias šalis palaiko skirtingų stovyklų didieji partneriai. Venesuela ilgą laiką buvo JAV įtakos zonoje, ir pastaroji valstybė sau patogiai importuodavo naftą iš šios Pietų Amerikos šalies. Ne mažiau naftos turi ir Kolumbija, su kuria JAV iki šiol palaiko itin glaudžius ryšius. Atrodė, kad vienintelė problema šiame regione bus narkotikų prekeiviai, sukilėliai ir plačios džiunglės. Tačiau viskas pasikeitė, į valdžią atėjus revoliucijas žadančiam desantininkui Hugo Chavezui. Tapęs Venesuelos prezidentu, jis pamažu stiprino savo valdžią, kol galų gale pasiekė beveik visišką jos kontrolę. Tuomet jo kalbos tapo dar ugningesnės ir girdimos visame pasaulyje dėl antiamerikietiško turinio. Kalbos liktų kalbomis, tačiau H. Chavezas padidino naftos eksportą, pradėjo atvirai draugauti su JAV priešais ir ėmė sparčiai ginkluotis.
JAV kol kas toliau tyliai importuoja naftą iš Venesuelos, tačiau H. Chavezas jau grasina užsukti čiaupą ir gąsdina savo piliečius neišvengiamu JAV kariniu puolimu. Pateikdamas Irako pavyzdį, H. Chavezas beveik kas mėnesį sumirga pasaulio naujienų skiltyse. Ne vien savo išsišokimais, bet ir nerimą keliančiomis žiniomis. Tai, kad Venesuela ginkluojasi, naftos milijardus leisdama naujausiems rusiškiems ginklams, gali reikšti kelis dalykus. Pirmiausia – egoistinį norą patenkinti savo militaristinius polinkius, turėti stiprią ir lojalią armiją, galinčią susidoroti tiek su išorės, tiek su vidaus priešais. Laikydamas visuomenę nuolatinės „neišvengiamo puolimo“ įtampos būsenoje, H. Chavezas išlaiko savo įvaizdį ir piliečių kontrolę. Byranti ekonomika nebesvarbi. Antra vertus, dėl byrančios ekonomikos visuomet galima apkaltinti užsienio priešus. O pagrindinis H. Chavezo taikinys – kaimyninė Kolumbija, su kuria Venesuela turi ir teritorinių nesutarimų, ir istorinių sąsajų.
Panaudoti naujus savo karinius žaislus H. Chavezas nesikuklindamas grasina gan atvirai. Tačiau svarbiausia, žinoma, išlieka faktas, kad tiek Venesuelos, tiek Kolumbijos pakrantė – potencialių naftos telkinių vieta. H. Chavezo pastangomis JAV praradus išteklių gavybos ir importo galimybes, tokia situacija suskubtų pasinaudoti ta pati Kinija bei naujausi H. Chavezo draugai – Rusija, Baltarusija ir Iranas. Todėl gali kilti klausimas, ką išties sumąstė Venesuelos prezidentas ir kam jis atstovauja? Ar jis skiriasi nuo minėtųjų Afrikos vadukų, kurie, turėdami nominalią išteklių kontrolę, ją realiai suteikia didiesiems žaidėjams?
Apibendrinus galima teigti, kad tema išties itin plati. Čia buvo daugiau kalbėta apie naftą ir dar keletą kitų išteklių, dėl kurių įvairiose pasaulio vietose netrukus gali pasidaryti labai karšta. O kalbant apie karštį, negalima nepastebėti jį paprastai vėsinančio elemento – vandens. Spėjama, kad būtent dėl gėlo vandens dar gali kilti ateities konfliktų. Jo trūkumas kai kuriose pasaulio vietose akivaizdus jau šiandien, ir dar neaišku, kas brangiau kainuos – bokalas alaus, stiklinė vandens ar kibiras benzino.
