Prie urmo bazių - minios lietuvių
Alytaus valdas kirtome pusę septintos ryto. Jau nuo pirmos kalvelės įsitikinome, kad Suvalkuose susidursime su masiniu pirkėjų iš Lietuvos antplūdžiu, - automobilių šviesų virtinės nematyti galo. Kadangi priešpriešiais nešvietė joks žiburėlis, vairuotojas padidinęs greitį aplenkė kilometrinę koloną ir įšoko į laisvą tarpą. Taip per gerą valandą sukorėme 90 kilometrų iki Suvalkų, palikdami keliolika lėtai judančių automobilių kolonų.
Prie „Piko” urmo bazės stoviniuojančių pirkėjų minios eile nepavadinsi. Panašiau į žmonių vorą, nuo durų kiemais nutįsusią kelis šimtus metrų. „Čia atvyksta tie, kurie perka ne kilogramais, o centneriais. Per 40 minučių dar tik šeši žmonės apsipirko. Ką jie ten perka, galite pamatyti štai pro tą langelį”, - mums bičiuliškai paaiškina jauna marijampolietė. Ji prie „Piko” durų buvo jau ketvirtą valandą nakties, iš namų išvyko valanda anksčiau, bet vis tiek rado nemažą eilutę.
Nors matyti, kad taip judant kolonai pusė joje stovinčiųjų durų nepasieks, bazė dirba iki 14 valandos, susiraukusių veidų nematyti. „Mes įpratę prie eilių”, - šypsosi stoviniuojantieji. Jie viliasi, kad bazė dirbs ilgiau, o prekių čia dar nėra pritrūkę. „Jei nerandi vienų, atrandi kitas”, - tikina moterys.
Prie antros urmo bazės radome mažesnę minią. Vyrai noriai dalijosi apsipirkimo praktika, siūlė stoti į eilę, nes „visko čia pilna, nieko nepritrūks”. Išgirdę, kad norime nusipirkti tik smulkmenų, siūlė nevargti, važiuoti į vokiečių parduotuvę „Lidl”, kur be proto pigu. Daug sutaupysi, net jei zlotą sutapatinsi su litu.
Žino lietuvių pirkimo įpročius
Aplenkėme pirkėjų iš Lietuvos apgultą „Lidl”, pasukome į turgų. Automobilį palikome renovuotų daugiabučių namų kvartale už gero puskilometrio. Šanso mašiną pasistatyti erdvioje aikštelėje jokio. Ją užpildę išblizginti džipai, BMW ir kitų markių prabangūs automobiliai. Kol pėdiname iki turgaus, pasigėrime spalvingais atnaujintais daugiabučiais namais, tvarkingais kiemais.
Tik prie mėsos - kiaulienos ir paukštienos - lietuvių eilės. Pritrūkus 10 zlotų kainuojančios šoninės su kauliuku ar 14 zlotų įkainotos gražios sprandinės išpjovos, pardavėjos maloniai šypsodamosi prašo pusvalandį luktelti, kol atneš naują siuntą. Žmonės perka po 5-10 gabalų, tad ūkininkai nespėja vežti. Turguje nėra jokių eilių prie kiaušinių, kurių 30 kainuoja 10 zlotų. Ekologiški kiaušiniai, kuriuos, pasak jauno prekiautojo, deda po didžiulį gardą laisvai lakstančios jo tėčio prižiūrimos vištelės, - 13 zlotų už tris dešimtis.
„Pirkite iš mūsų”, - ragina kita pirkėja sakydama, kad prekybos centre teks mokėti jau 11 zlotų. Ir perka mūsų tautiečiai, ir kloja bagažinėse po kelis padėklus, kurių viename - mažiausiai trisdešimt kiaušinių.
Sultingų obuolių, kokie mūsų parduotuvėse kainuoja apie 3-5 litus, keturių kilogramų krepšys ten - 5 zlotai, tiek pat kainuoja ir keturi kilogramai svogūnų. Kilogramas graikinių ar lazdynų riešutų, pasak pirkusiųjų, mūsų pinigais atsieina centus.
Stebina ir pardavėjų paslaugumas. Įėjau į kioską, o jo šeimininkai šypsodamiesi sako: „Jūsų tėvynainiai paprastai perka šį majonezą, aną aliejų ir štai tuos prieskonius.”
Važiuoti prikalbino anūkas
Prekybos centro „Kaufland” automobilių aikštelės taip pat kište užkištos lietuvių transportu, kai kas net priekabas prisikabinęs. Alytiškiai ir marijampoliečiai šį rojų atrado dar praėjusią vasarą, vilniečiai, kauniečiai, kaišiadoriškiai ir net jonaviečiai - šiemet.
Vilnietė Zina, su visa gimine apsiperkanti kas dvi savaites, teigė vienu atvažiavimu sutaupanti po kelis šimtus. Neaplenkianti ir Lenkijos degalinės, nes kuro Vilniuje užsipilanti tik kad užtektų nukakti iki Suvalkų. Zina teigia, kad 30 centų litrui tikrai sutaupo. Moteris neslėpė besisielojanti, kad ši „aukso gysla” nenutrūktų. Palyginusi praeitus apsipirkimus ir šį pastebėjusi: kai kurie produktai brangesni keliais procentais, tenka stipriau stumdytis tarp pirkėjų. Ir pardavėjai jau turbūt pavargę nuo lietuvių, kad pikčiau stumdo dėžes bei konsultuoja pirkėjus. „Užtat daug lietuviškų užrašų ir instrukcijų radosi, tad nė klausti nereikia, patys perskaitome”, - gerų pirkinių palinki pašnekovė.
Pusvalandį pašmirinėjusi ir negavusi vežimėlio, į prekybos salę su žmonių minia įplaukiu spausdama tik „Rimi” maišelį. „Matote, kur alytiškiai Lietuvos tūkstantmečio proga mini nepriklausomybės atkūrimo metines?” - kandžiai replikuoja sutikti pažįstami mūsų miesto žmonės. Ilgos eilės prie paukštienos viduryje pasisveikinau poną Antaną. Jis nebuvo linksmas, jautėsi pavargęs ir nekalbus. Lietuvybės puoselėtojas atviravo kitaip rengęsis minėti šią jam svarbią datą. Bet vaikaitis iš vakaro užsuko, paprašė vykti kartu, nors eilėse pastovėti. Pusvalandį laukė vežimėlio, beveik tiek pat dabar stovi prie kalakutienos, o eilėje prie kasos ir valandą teks parymoti.
„Nemačiau kitos išeities. Anūkas vedė, paskolą namui statyti iš banko pasiėmė, tūkstančius vien palūkanų reikia mokėti, o iš darbo „Snaigėje” atleido. Negi ramesnis būsiu, kai jau pastatytą mūriuką bankas už skolas iš jo atims?” - lyg manęs, lyg savęs paklausė aštuoniasdešimtmetis. Senolis sielojosi, ar bus kam prie namo vėliavą iškelti, matęs čia ir daugiabučio namo pirmininkę, ir buhalterę.
Apsipirkti padeda patyrusieji
„Man čia patinka, labai patinka. Kokie lietuviai solidarūs. Kaip toje dainoje - „vienybė težydi”, - džiaugėsi jaunos šeimos vyras, pirmą kartą masiškai apsipirkinėjantis. Ir mes pajutome patyrusiųjų paramą. Tiesiog iš rankų mums lupo prekes ir kišo kitas, kurias apsimoka pirkti, nurodinėjo, kur sukrautos akcijinės, išvis pigios, kuriose mažiau tų nelemtųjų E yra. Ne vienas siūlė kitą kartą atvažiuoti būreliui, kad pakaitomis eilėse galėtume stoviniuoti. Net ir visiškas neišmanėlis su tokia pagalba sugebėtų pakenčiamai apipirkti šeimą.
Toks lietuvaičių vieningumas patinka ne visiems lenkams. Pasak čia dirbančios ponios Jadvygos, jie reikalauja nors vienos kasos vietiniams, kad negaištų eilėse su po kelis vežimėlius prie jų stumiančiais kaimynais lietuviais. „Aš suprantu juos. Po darbo atėjusieji jau nieko gero parduotuvėje neaptinka. Jūsiškių antplūdis neką mažesnis ir vakarais būna. Nežinau, kur jūs ir dedate tuos maisto produktus. Pagal pirkimą namie mažiausiai po tris šaldytuvus turėtumėte turėti”, - svarsto Jadvyga, vis papildanti sauskelnių konteinerius. Jaunos šeimos juos tiesiog apgulusios. Skaičiuoju: 90 sauskelnių - 48 zlotai. Tiek ir tos pačios firmos pirkdamas Alytaus parduotuvėse, mokėsi dvigubai brangiau.
Dažnai perku stambiai supjaustytus sriubos prieskonius be druskos, už kuriuos alytiškiai ima 3 litus. Ten jų kaina - 2,49 zloto. Dviejų šimtų gramų gabalėlis tikro sviesto mūsų pinigais - 1,60 lito, kilogramas į Panevėžio filė panašaus kumpio - per 11 litų, jautienos kumpio dešros - 7 litai, 450 g indelis „Danone” jogurto - 1,25 lito, itališki spagečiai - 1,4 lito, 350 g pakuotė „Sveikuolių” duonos - 1,60 lito, kilogramas lenkiško šakočio - apie 20 litų, o karštos arbatinės bandelės - tik 11 centų. Tokios pas mus be 30 centų nenupirksi.
Statybinių medžiagų atveža į statybvietes
Pirkti nesiruošiau, bet, apetitui atsiradus bekalbinant kitus pirkėjus, iš parduotuvės išėjau su trimis krepšiais sumokėjusi 124 zlotus. Kasininkė šią sumą nuskaitė nuo mano lietuviškos banko atsiskaitymo kortelės. Namie patikrinau - nuskaityta 91 litas. Nustebau, nes Lietuvoje už visus šiuos pirkinius būčiau sumokėjusi per 200 litų. Patyrę ekskursantai, dažnai lankantys Suvalkų turgus ir urmo bazes, sakė, kad valiutą geriausia pasikeisti vos pervažiavus sieną.
Neišsiverčiantiesiems be mėsos tiks Justino pamokymas: „Daug paprasčiau Lenkijoje pirkti iš ūkininkų. Jie magaryčių dar ir dyzelio įpila, kad ir kitą kartą atvažiuotum, draugų atsivežtum.”
Jauno vyro nuomone, su kaimynais ekonomiką gaiviname paeiliui: tai lenkai pas mus, tai mes pas juos. Bet šios krizės metu nepaneigsi, kad kaimynai puikiau organizavo gamybą šalies viduje, kad jų valdžia nenusisuko nuo smulkiųjų verslininkų, pas mus išėjo atvirkščiai.
„Lenkijoje nė vienos didelės parduotuvės miesto centre nėra, ten leista kurtis mažoms”, - į pokalbį įsiterpė Lenkijos lietuvis Silvestras. Po pauzės jis pridūrė: - Bet spirito važiuojam į Dzūkiją. Gerą dzūkai gamina, stiprų.”
Lenkijoje sutikome statybinių medžiagų ieškančių daug lietuvių, perkančių jas vos ne perpus pigiau. Jei kas šiuo metu nerado, prekiautojai siūlėsi atvežti net į statybvietes, kad pirkėjai nesitrukdytų.
Namo pasukome jau po vidudienio, kai dauguma dar keliavo Seinų, Augustavo, Suvalkų link. Mūsų nesivijo apsipirkusių lietuvių kolona, atvykėliai turbūt dar žvalgėsi, neskubėjo. Išpuoselėtoje pakelės užeigoje sustojome išgerti kavos. Už puodelį paskanintos pienu, sumokėjome po 5 zlotus. Pasirodė daugoka, bet bendrakeleivis Valentinas atvėsino aistras teigdamas, jog ne į smuklę užsukome.
Sugrįžę stebėjomės: turbūt visas Alytus į Lenkiją pirkinių išvykęs, kad šaliai tokią svarbią dieną trispalvės plevėsuoja prie reto namo.