Aiškinimai, kad didelis biudžeto deficitas nusmukdys ūkį ilgam laikui, paremti įsitikinimu, jog vyriausybė, imdama remti privatų verslą, tik prisidarys daugybę skolų, dėl to ateityje reikės didinti palūkanas, todėl verslininkai praras norą statyti naujas gamyklas ir pirkti naujus įrengimus, kas savo ruožtu mažins ūkio augimą ilgalaikėje perspektyvoje.
Atsitiks taip ar ne, normaliomis sąlygomis būtų galima ilgai ginčytis. Tačiau dabartinės padėties tikrai negalima vadinti normalia. Pagalvokime, kas atsitiktų kitais metais, jei naujoji Baracko Obamos administracija nusileistų griežtos linijos šalininkams, reikalaujantiems subalansuoti biudžetą.
Ar tai leistų sumažinti palūkanas? Artimiausiu metu trumpojo laikotarpio palūkanos iš tiesų sumažės, nes viską daugiau ar mažiau kontroliuos Federalinis rezervų bankas. Jis stengsis išlaikyti palūkanas tokias mažas, kokias tik galės (geriausia, jei jų apskritai nebūtų), ir nekeis tokios savo politikos kol nepamatys, kad ekonomika ima perkaisti. Tačiau artimiausiu metu tokia perspektyva visiškai nereali.
O kaip su ilgojo laikotarpio palūkanomis? Sunku tikėtis, kad palūkanos, kurios dabar yra pusę procento mažesnės, artimiausioje ateityje dar labiau sumažėtų. Griežtas valstybės išlaidų apribojimas jas dar labiau sumažinti galėtų, bet tik tokiu atveju, jei ūkis dar ilgai neatsigaus iš depresijos, kas savo ruožtu sumažins, o ne padidins privačias investicijas.
Teiginys, kad griežta fiskalinė politika ūkiui patekus į depresiją dar labiau sumažins privačias investicijas, nėra hipotetinis - taip jau buvo du kartus atsitikę. Pirmą kartą 1937 metais, kai Franklinas D.Rooseveltas padarė klaidą paklausydamas savo susirūpinusių patarėjų. Jis smarkiai sumažino vyriausybės išlaidas remdamasis savo Naujojo kurso programa ir padidino mokesčius. Tokių veiksmų rezultatas - didžiulė recesija ir privačių investicijų netekimas.
Kitą kartą tokia krizė pasikartojo po 6 dešimtmečių Japonijoje. 1996-1997 metais tos šalies vyriausybė taip pat bandė subalansuoti valstybės biudžetą mažindama išlaidas ir didindama mokesčius. Vėl valstybės ūkis atsidūrė gilioje recesijoje ir neteko privačių investicijų.
Tiesa, ne visada sumažintas biudžeto deficitas neigiamai paveikia privačius investuotojus. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Billo Clintono valstybės išlaidų sugriežtinimas tik įpylė alyvos į didįjį to dešimtmečio investicijų bumą, kas leido atsigauti gamybai.
Tačiau kodėl tokiu atveju griežtoji F.Roosevelto politika Amerikoje ir priemonės, kurių ėmėsi Japonijos vyriausybė, nedavė laukiamo rezultato? Ogi dėl to, kad abiem atvejais vyriausybės atsitraukė pamačiusios, kad nors finansų institucijos sumažino palūkanas kiek tik galėjo, ūkis funkcionavo žemiau savo galimybių. Šiandien mes vėl atsidūrėme tokioje pačioje padėtyje - todėl susirūpinimas biudžeto deficitu kilo ne laiku.
Reikėtų nepamiršti ir to, kad valstybės išlaidų didinimas teigiamai atsilieps Amerikos ateičiai įgaudamas valstybinių investicijų pavidalą, t. y. bus tiesiami keliai, remontuojami tiltai ir kuriamos naujos technologijos, kas leis tautai turtingiau gyventi ilgalaikėje perspektyvoje.
Be to, verta pamąstyti, ar vyriausybė galės ilgai gyventi išlaikydama didelį biudžeto deficitą. Žinoma, ne. Nors valstybės skolos nėra toks blogas dalykas kaip dauguma žmonių mano, nes tai iš esmės yra pinigai, kuriuos esame skolingi patys sau, - ilgalaikėje perspektyvoje vyriausybė bus priversta subalansuoti išlaidas su pajamomis kaip ir kiekvienas verslininkas.
Jau pastebėta, kad labai smarkiai mažėja gyventojų išlaidos - vartotojai atrado taupymo privalumus tuo metu, kai verslas, sužlugdytas savo paties pastarųjų metų neatsakingumo ir pakirstas finansų sistemos bėdų, ėmė riboti investicijas. Taupymui vieną dieną ateis galas, tačiau kol tai įvyks, prisiimti atsakomybę už verslo bėdas teks vyriausybei. Žmonės, manantys, kad valstybės išlaidų didinimas šiandien neigiamai atsilieps būsimoms kartoms, neteisingai supranta padėtį. Geriausias veikimo būdas - daryti viską, kad šiandien dirbantieji ir jų vaikai pajustų, jog ūkis ima atsigauti."
