„Skandinavijoje jau nuo 1990 metų daugelis verslo struktūrų, o ypač viešbučių verslas keičia savo įvaizdį ir klientų elgseną į pirmą vietą iškeldami socialinės atsakomybės ir aplinkosaugos klausimus,“ pastebi Ryšių su visuomene specialistų sąjungos pirmininkė Laima Kasparavičienė. Todėl gerokai aktyviau ir griežčiau šiuose kraštuose veikia ir reklamos kontrolės sistema.
Pavyzdžiui, Norvegijos valstybinis reklamos komitetas pernai rugsėjį uždraudė automobilių reklamoje naudoti teiginį, kad automobiliai gali būti „žali“ arba „ekologiškai švarūs“ (bet kuri automobilių gamyba didina atmosferos taršą). Belgijos reklamos kontrolės institucija spalį pareikalavo, kad švedų automobilių gamintojas „SAAB“ nutrauktų „Biopower“ modelio reklamą spaudoje. SAAB skelbimuose buvo teigiama, kad naujoji automobilių linija pagaliau kelius padarys „žaliais“.
Manipuliacijos ir pilietiškumas
„Mere, mere ar žinai, kiek kainuoja ežerai?”, – rimavo Lietuvos žaliųjų atstovai prie Trakų rajono savivaldybės pastato. Už „laisvę ežerams” – viena iš daugelio šio judėjimo šalininkų akcijų. Už gyvūnų teises, prieš - genetiškai modifikuotus organizmus. Prieš - hidroelektrines, degalines, daniškas kiaules. Bet – už „laisvę ežerams“ ir V. Grigaravičių.
Žaliųjų aktyvistai dažnai renkasi „atkreipti visuomenės dėmesį“ ne vien į bendras aplinkosaugos problemas, bet piketuoja ir prieš konkrečias bendroves ar jų projektus. Negali pykti, kada kam nors toks „žaliasis aktyvizmas“ kelia įtarimų. Juolab, kad „nešališko ir objektyvaus“ pilietiškumo apraiškomis Lietuvoje vis dar mažai kas tiki. Tačiau Lietuvos Žaliųjų judėjimo (LŽJ) atstovai teigia, kad per porą dešimtmečių tiesioginių bandymų prisidengti žaliųjų organizacijų vardu ir atributika Lietuvoje iki šiol nebuvo daug.
„Dažniausiai bandoma suklaidinti ir išprovokuoti Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistus palaikyti vieną ar kitą idėją arba pareikšti, neva, žalieji tokiam sumanymui taip pat pritaria. Stambesni verslininkai, siekdami savo tikslų, samdo viešųjų ryšių kompanijas, kurios bando įtraukti žaliuosius į jiems naudingą procesą ir gauti žaliųjų palaikymą,” pasak LŽJ pirmininko Rimanto Braziulio, taip atsitiko diskutuojant dėl Vilniaus aplinkelio.
„Turtingi žmonės nenorėjo, kad aplinkelis būtų tiesiamas netoli jų namų. Kartą Kauno savivaldybės valdininkai atsisakė savininkams grąžinti žemę prie Kauno marių, viešai tvirtindami, kad tam prieštarauja žalieji, nors žalieji tvirtino priešingai. Buvo bandoma žaliųjų pagalba sutrukdyti “Megos” komplekso statybą Kaune, primygtinai spaudžiant žaliuosius, kad jie gintų ten augusias kelias liepas.
Panašiai Seimo narė D. Mikutienė norėjo įtraukti žaliuosius į batalijas dėl Kazokiškių sąvartyno, kad jis nebūtų statomas”, - vardija R. Braziulis, pridurdamas, kad dažniausiai žalieji laiku išsiaiškina panašias užmačias ir tokiose akcijose nedalyvauja.
Nors dėl aplinkosaugos daugelis lietuvių dar nekvaršina sau galvos, tačiau kai kurie iš to turi ketinimų pasipelnyti. Taip atsiranda „vienadieniai žalieji“. Du dešimtmečius veikiančios LŽJ pirmininkas pripažįsta, kad suinteresuoti asmenys yra ne kartą siūlę įkurti Lietuvos žaliųjų judėjimo klubą. “Prieš keletą metų Utenos verslininkų grupė prieštaravo konkuruojančio prekybos centro atsiradimui, todėl kovai su konkurentais norėjo įkurti žaliųjų klubą.
Žymiai dažniau vienadienes „žaliųjų organizacijas” linkę sukurti arba žaliųjų vardu kalbėti Sąjūdžio laikais buvę formalūs žaliųjų judėjimo nariai. Paprastai tokie dariniai būna laikini ir greitai išnyksta. Prieš keletą metų tokia „žaliųjų grupė” bandė susiburti Panevėžio rajone. Tie žmonės aktyviai pasisakė prieš Panevėžio regioninio sąvartyno įkūrimą. Apie jų veiklą jau keletą metų nieko neteko girdėti, tačiau, matyt, kažkokios naudos jie iš to turėjo,” svarsto R. Braziulis.
Laukiniai Rytai
Pasaulio laukinės gamtos fondo (WWF) padalinio Rusijoje direktorius aplinkos apsaugos politikai Eugenijus Švarcas įsitikinęs, kad Rytų šalyse pakankamai dažnai stambusis verslas, manipuliuodamas pseudožaliųjų vardu, bando apjuodinti konkurentus. Problemos egzistavimą pripažįsta ir „Greenpeace – Rusija“.
Jos atstovė Polina Mališeva prisiminė, kaip 2002 m. piketais bandyta blokuoti bendrovės „Aliukom – Taišet“ (įsteigtos Bratsko miesto aliuminio gamyklos buvuvsių vyriausiųjų vadybininkų) ketinimus statyti metalo gamyklą Тaišete (Irkutsko sirtis, Rusija). Tuomet akcijose dalyvavo tradiciniais (baltais) „greenpeace“ atstovų drabužiais vilkintys piketuotojai, tačiau „Greanpeace“ pikete nedalyvavo. Pasak P. Mališevos, korporacijų kare organizacijos vardas buvo naudojamas neteisėtai.
„Aliukom – Taišet“ atstovai tuomet tikino, kad jų statybos planus jaukia bendrovė „Rusal“. Pastarajai jau 2003 m. ir buvo parduotas kontrolinis gamyklos akcijų paketas.
E. Švarcas prisimena, kada 2001-aisiais Centrinėje Rusijoje netikėtai pasirodė „Ekologinis centrinės Rusijos judėjimas“. Jį įsteigė ekologų bendruomenei nežinomi asmenys, valdę nemenkus finansinius resursus. Vienintelis judėjimo tikslas buvo protestas prieš kompanijos „Šiaurinė nafta“ (tuomet valdytos buvusio finansų ministro pavaduotojo A. Vavilovo) planus Oriolo (Vakarų Rusija) mieste statyti naftos perdirbimo gamyklą.
„Mes įtarėme, kad judijimas buvo finansuojamas stambių naftos bendrovių, nuogastaujančių dėl naujo konkurento atsiradimo“, — pastebėjo E. Švarcas. Netrukus po to, kai bendrovė „Rosneft“ įsigijo kompaniją „Šiaurinė nafta“, judėjimas nutraukė veiklą.
Vienok, konkurentams kliūna ir Vakaruose. Pavyzdžiui, JAV reklamos industriją kontroliuojanti „National Advertising Division of the Council of Better Business Bureaus“ 2007 m. įpareigojo kompaniją „Born Free LLP“ nebetransliuoti reklamos klipo, kuriame teigiama, kad konkurentų gaminami buteliukai pavojingi aplinkai ir kūdikiams. L. Kasparavičienės nuomone, ryškios pseudosocialinės priemonės dažnai tampa tik užuolaidomis reputacijai išgelbėti.
„Tačiau neretai rimtus kompanijos norus ir socialinę iniciatyvą visuomenė ignoruoja ir nepriima. Daug pavyzdžių galime matyti su pajūrio statybomis susijusia veikla, Kuršių Nerijoje, paežerių ir kitų saugomų teritorijų vykdomomis statybomis“, pastebi viešųjų ryšių specialistė.
Pasitaikė atvejų
Į „Greanpeace“ padalinius įvairiose pasaulio šalyse gan dažnai kreipiasi kompanijos, norinčios ant savo produkcijos naudoti organizacijos ženklą. Visi jie gauna neigiamą atsakymą – „Greanpeace“ nepriima aukų iš privačių bendrovių, tik – iš fizinių asmenų (juolab būtų tikrai keista matyti aplinkosaugos organizacijos emblemą ant galingos specialiosios technikos ar pan.). Pasitaiko atvejų, kada „Greenpeace“ naudojamas ir be leidimo.
Pavyzdžiui, Rusijoje per keletą pastarųjų metų „Greanpeace“ logotipas buvo pasirodęs ant marškinėlių bei sportinių kepuraičių, stambaus kosmetikos gamintojo kataloge ir net Peterburgo stambios radioaktvaus laužo perdirbimo gamyklos tinklalapyje. Tačiau pakakdavo „Greanepeace“ kreiptis į paeidėjus su pretenzijomis, ir „želieji ženklai“ nebebuvo naudojami.
Vakaruose verslas jau seniai suvokė, kad veiklos ekologiškumas gali būti privalumas konkurencinėje kovoje. Ekspertų teigimu, pamažu šios tendencijos ryškėja ir Rytų šalyse. Pasak LŽJ pirmininko, į organizacijos būstinę periodiškai kreipiasi verslo atstovai, kurie norėtų, jog žalieji kažkokiu būdu pareikštų, jog jų gaminama produkcija yra ekologiška, sveikuoliška ar panašiai.
„Paprastai kreipiasi tie, kurie neturi savo produkcijai sertifikatų, liudijančių, jog jų gaminiai yra ekologiški. Manome, kad manipuliacijų „eko” tema Lietuvoje būtų žymiai daugiau, jei mūsų žmonės daugiau domėtusi sveika aplinka, gyvensena, ekologišku maistu ir būstu“, tačiau, priduria R. Braziulis, kadangi žmonėms kol kas aktualiausia tik kaina, tai nėra didelės būtinybės manipuliuoti tokiomis temomis. – „Šiuo metu Lietuvoje galima parduoti bet kokį brudą, svarbiausia, kad jis būtų pigus, gražus ir skanus.“
