Apie šalies architektų aktualijas, veiklą ir perspektyvas kalbamės su Lietuvos architektų sąjungos pirmininku K. Pempe.
– Šiais metais Lietuvos architektų visuomenė sulaukė didelių permainų, kurias galima vadinti net jų veiklos lūžiu. Ką jos žada architektams?
– Esminių profesinio gyvenimo ir veiklos pokyčių. Šis lūžis – tai vos prieš mėnesį priimtas Architektų rūmų įstatymas. Maždaug per pusmetį turėsime parengti Statutą, kitus poįstatyminius aktus. Priimtas įstatymas skelbia, kad nuo šiol veiks dar viena profesinė organizacija, kuri rūpinsis architektais ir architektūra. Architektų visuomenė gyvens visavertį gyvenimą.
Architektų rūmai rūpinasi visais atestuotais ir licencijuotais architektais: dirbančiais, projektuojančiais, kuriančiais. Architektų sąjunga – kūrybinė organizacija – daugiau orientuota į kūrybinę veiklą. Jai svarbiausia architektų darbo kokybė, kaip jiems galima padėti, kaip jie tarpusavyje konkuruoja. Architektų rūmuose tarpusavio konkurencijos nėra, nes tai organizacija, vienijanti profesionalus, ginanti jų teises, besirūpinanti architektų licencijavimu ir atestavimu, atliekanti kai kurias kitas funkcijas, kurias perims ir Vyriausybė. Esant dviems profesinėms organizacijoms, bus geriau atstovaujama visa architektų visuomenė.
Kad šis įstatymas būtų priimtas, buvo įdėta labai daug pastangų. Prie to prisidėjo ir į Seimą išrinkti architektai. Preliudija į naujo architektų gyvenimo etapą tapo rugsėjį Vilniuje surengta tarptautinė konferencija „Kai kurie architekto profesijos aspektai bendroje Europos erdvėje“. Joje dalyvavo Europos architektų tarybos – ES šalių architektų organizacijos – prezidentas Jeanas Francois Susini, generalinis sekretorius Alainas Sagne. Jie susitiko su Seimo pirmininku, aplinkos ministru, kultūros viceministru, padėjo atsirasti šiam svarbiam įstatymui. Įdomu, kad konferencijoje priimta rezoliucija vėliau Helsinkyje vykusiame Europos architektūros politikos forume buvo patvirtinta kaip 10-ties naujų ES šalių rezoliucija. Šiam dokumentui lapkričio mėnesį pritarė Europos architektų tarybos generalinė asamblėja Briuselyje. Taigi Vilniuje vykusi konferencija nuskambėjo kaip iniciatyvos pradžia, kaip naujų šalių signalas visoje ES erdvėje.
– Ar anksčiau priimti įstatymai bei kiti teisiniai aktai turėjo ir turi įtakos architektų veiklai, ar jiems padeda?
– Gerų pokyčių žada pernai Vyriausybės priimtos architektūros politikos kryptys ir šiemet pradėta įgyvendinti jų programa. Kartu su Aplinkos ministerija lietuvių ir anglų kalbomis parengėme leidinį apie įgyvendinamą architektūros politiką. Jį išplatinome ir ES šalių organizacijoms. Kaip žinia, ne visos šalys tokį dokumentą turi priėmusios, bet mes lygiuojamės į lyderius.
Kalbant apie šios programos įgyvendinimą, t. y. kaip visuomenei padėti suvokti architektūros tikslus, įdiegti jos sampratą, buvo tartasi su Kultūros, Aplinkos, Švietimo ir mokslo ministerijomis. Todėl bus keičiamos mokymo programos ir jau mokyklose bus supažindinama, kas yra architektūra, kaip ją vertinti. Gal ateityje nematysime tokių pasekmių, kurios akis bado kolektyviniuose soduose, gyvenamuosiuose kvartaluose, kur žmonės stato, kaip papuola, apsieidami be profesionalų. Lietuvoje juk visi krepšinio treneriai ir architektai. Tokie reiškiniai – tai neišprusimo, tamsumo išraiška.
Svarbus ir kitas uždavinys – kad architektūros politikos programa pasiektų savivaldybes, darytų joms įtaką. Pavyzdžiui, Suomijoje kiekvienas didesnis miestas vadovaujasi ne tik valstybės architektūros politikos nuostatomis, bet ir savivaldybės priimtu atitinkamu dokumentu. Juk daugelyje miestų vystymo klausimai sprendžiami tik savivaldybėse, o ilgalaikės vystymo kryptys negali vykti tik atkarpomis tarp rinkimų. Inžinerinės struktūros, transporto vystymo, gyvenamosios aplinkos problemos sprendžiamos metų metais, todėl stabilios gairės yra labai svarbios.
– Ar tam nepakanka Strateginio ar Bendrojo plano nuostatų?
– Ne, šie planai daugiau apima teritorinius aspektus, prielaidas, teritorinę miesto politiką, o bendra architektūrinė-urbanistinė politika yra ir teritorinis, ir rašytinis dokumentas. Tuose miestuose, kuriuose yra Lietuvos architektų sąjungos skyriai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – raginsime, kad būtų priimti ilgalaikės architektūros-urbanistikos politikos dokumentai.
Į akis krenta kita bėda, kurią jau ne vienerius metus pabrėžiu ir Vyriausybės, ir savivaldybių atstovams. Nepagrįstai iš teisinių aktų yra dingusi operatyviojo planavimo sąvoka. Metodas, kai miestų plėtrą planavome 10 ar 15 metų, yra pasenęs ir neatitinka realybės.
Esu įsitikinęs, kad prie Bendrojo plano nuolat turėtų dirbti architektūros-urbanistikos grupė, kuri greitai reaguotų į rinkos pasikeitimus, vystytojų siūlymus, miestų aktualijas, iš kitos pusės – apsaugotų nuo purtančių mados šauksmų, nepagrįstų politinių sprendimų. Tada Bendrasis planas bus gyvybingas ir prasmingas. Dabar ieškome tobulo modelio, kad jį turėdami gyventume ilgai, laimingai, ir niekas nedrumstų mūsų ramybės. Tokio dokumento nėra, ir jis negali egzistuoti net teoriškai. Gyvenimas mieste yra nuolatinis kompromisas. Kad tas susitarimas įvyktų, reikia dirbti nuolat.
– Architektų veikla – tai dalis darbo, kuris vysto visą darnią plėtrą. Kokie santykiai su kitais šios plėtros dalyviais?
– Aktualias šiandienos plėtros problemas sprendžia ne tik architektai. Todėl toks svarbus buvo Lietuvos architektų sąjungos parengtas ir pasirašytas memorandumas su Aplinkos ministerija. Jį pasirašė mūsų pakviesti Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros, Statybininkų asociacijų, Statybos inžinierių sąjungos, Savivaldybių asociacijos atstovai. Tai reikšmingas įvykis, nes buvo sutarta dėl bendrų veiksmų statybos-urbanistikos-architektūros sektoriuje.
Šis dokumentas palengvins tolesnį darbą. Architektų visuomenė sunerimusi dėl tam tikrų deformacijų, neadekvataus jų vertinimo, šalies erdvinės plėtros, labai svarbaus visuomenės intereso, kuriam neatstovaujama, ir dėl kitų klausimų.
– Kaip šalies architektai skatinami tobulinti savo profesionalumą?
– Meninės vertės, kokybės siekiai – ir mokslinių konferencijų, ir profesinių konkursų tikslas. Apie šiuolaikinės architektūros meninę vertę diskutavome gegužę surengtoje konferencijoje. Rudenį kartu su architekto Algimanto Zavišos fondu surengėme parodą, konkursą ir konferenciją, kurioje nagrinėjome Neringos problemas. Šiame renginyje buvo apdovanoti geriausios rekreacinės architektūros autoriai. Milžinišką visuomenės susidomėjimą sukėlė net tris kartus pratęsta tradicinė individualių namų projektų paroda, kurią organizavo bendrovė „Doleta“. Patrauklus naujomis idėjomis ir tradicinis architektūros bakalaurų ir magistrų konkursas, kurį ketiname plėsti – ieškoti didesnės erdvės ekspozicijoms, sukviesti daugiau dalyvių. Tokie renginiai naudingi ir kūrėjams, ir visuomenei, ir architektūros ateičiai.
– Ar šalies architektų darbas yra pastebimas ir tinkamai vertinamas?
Pagaliau šiemet Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta ir architektui. Premijos laureatu tapo kaunietis kolega Saulius Juškys. Komisijai buvome pateikę net penkis nominantus, nes pastarojo meto situacija to tiesiog šaukėsi. Architektai buvo nepastebimi ir neįvertinami. Priminsiu, kad iš 117 Nacionalinės premijos laureatų iki šių metų buvo tik du architektai ir tai, kaip juokauju, gavę po pusę premijos – aš ir kolega Gytis Ramunis. Kai kas net iš menininkų architektus vertina kaip verslininkus, girdi, jie ir taip gerai gyvena. Vertinti architektūrą kaip meną neteisinga ir negalima.
Šiuo metu architektūra kyla į aukštumas, nes auga ekonomika, ypač plečiasi statybos, todėl ir iškilesnius architektus reikia atitinkamai įvertinti.
– Kai šalis įstojo į ES, Lietuvos architektai įsiliejo į tarptautines organizacijas ir tapo labiau matomi bei girdimi Europoje. Ar tarptautinėse erdvėse pakankamai aktyviai dalyvauja šalies architektų visuomenė?
– Nuo 2004 metų Lietuvos atstovai dalyvauja Europos architektų tarybos darbe. Tačiau tam, kad architektai gerai atstovautų šaliai, reikia ir tinkamo finansavimo. Jo nepakanka nei iš Kultūros, nei iš Aplinkos ministerijos. Aplinkos ministerija turėtų rūpintis architektūra ir urbanistika, tačiau šios srities pajėgos ministerijoje menkos. Kartais atrodo, kad turime tik aplinkos apsaugai dirbančią ministeriją. Kultūros ministerijos indėlis yra visai mažas. Visavertei tarptautinei misijai iš esmės trūksta dėmesio. Juk įgyjama patirtis, atliekamas darbas yra nauda ne asmeniškai architektams, bet visuomenei, šaliai.
– Koks architektų visuomenės santykis su verslu? Ar nejaučiamas spaudimas kuo greičiau „daryti pinigus“?
– Tokia problema egzistuoja, bet ji daug platesnė, nei ją galėtų įveikti kokia nors profesinė organizacija. Kartais mūsų dar atsiklausiama, bet dažnai į architektų nuomonę net neatsižvelgiama. Tačiau mes stengiamės ginti visuomenės interesą ir jam atstovauti.
Kaip bandome valdyti šį procesą? Architektų sąjunga su Vilniaus ir kai kurių miestų savivaldybėmis yra pasirašiusi sutartis dėl architektūros-urbanistikos ekspertų vertinimo. Šis vertinimas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau padeda ginti visuomenės interesą, neleidžia prasibrauti abejotiniems sprendimams.
– Tokią nuomonę architektai ir urbanistai ekspertai neseniai griežtai pareiškė apie pagal prancūzų projektą ketinamą statyti Kauno pramogų ir sporto areną.
– Taip, pareiškė. Vertinant Kauno areną, pirmąkart dalyvavo prie Aplinkos ministerijos įkurta architektūros-urbanistikos ekspertų taryba. Tokios tarybos veiklą kaip tik numato įgyvendinama architektūros politikos programa. Tarybos nariai atstovavo visuomenės interesui ir kritiškai vertino prancūzų projektą. Tai svarbus aspektas, nes šiandien Lietuvoje nėra institucijos, kuri atstovautų valstybei, ypač teritorijų planavimo srityje. Kad užpildytume šią spragą, jau prieš metus ėmėme kalbėti apie Erdvinės plėtros instituto būtinybę. Turi atsirasti valstybinė urbanistikos planavimo institucija, kuri gintų visuomenės interesą. Tokia būtinybė iškilo, nes didžiules teritorijas planuoja privačios kompanijos, ir nors nenoriu sakyti, kad tai blogai, tačiau šis procesas turi būti griežčiau kontroliuojamas. Pagal šalies Bendrąjį planą numatytos teritorijos, kurias galima urbanizuoti, teritorijos, kurias reikia saugoti ir teritorijos, skirtos rekreacijai. Tuo tarpu per žemės grąžinimą, smulkius detaliuosius planus vyksta netramdoma invazija į rekreacijos zonas. Tai puikiai parodo padėtis pajūryje.
– Gal pritariate minčiai, kad reikėtų atkurti buvusią Statybos ir urbanistikos ministeriją? Apie tai vis garsiau prabyla ir statybų verslo atstovai.
– Tai plati problema, ir erdvinė plėtra yra vienas iš jos aspektų. Visos bėdos prasideda nuo to, kad statybų-urbanistikos-architektūros sektorius yra vertinamas neadekvačiai. Šiuo metu teigiama, kad jis sudaro 8,5 proc. Bendrojo valstybės produkto (BVP), bet Suomijoje, Airijoje, Slovėnijoje, kitose šalyse šis rodiklis siekia 16-20 proc. Manau, kad mūsų statybų tempai yra dar spartesni nei šiose šalyse, vadinasi, ir BVP turėtų būti panašus.
Kokia išeitis? Reikia iš esmės keisti požiūrį į šį sektorių, nes jis seniai išaugo vaikiškus drabužėlius. Keisti požiūrį apskritai į urbanistikos planavimą, taip pat visuomenės interesą, kuris kenčia podukros dalią. Ne išeitis kur nors pridėti vieną kitą etatą, išleisti dar vieną dokumentą. Be radikalaus posūkio, atsigręžimo į realybę nieko nebus.
Visiškas absurdas, kad Lietuvoje nėra net vystytojo sąvokos. Ji egzistuoja kažkur Europoje, bet ne pas mus. Vystytojas Lietuvoje – tai blogietis, kuris gviešiasi pelno, grobio, žemės, kažką griauti. Toks jo įvaizdis. Vystytojo sąvokos nėra ir įstatymuose. O vystytojas turėtų būti labai teigiamas pilietis, nes jis nori dirbti, kurti naujas darbo vietas ir geresnę mūsų visų ateitį. Žinoma, visokių yra vystytojų, tačiau juos turime auklėti, mylėti ir dirbti kaip ir su kitais visuomenės nariais.
– Apie lietuviškos architektūros mokyklos išskirtinumą buvo kalbama sovietmečiu, ypač praėjusio šimtmečio 7-8 dešimtmetyje. Ar šiandien egzistuoja lietuvių architektų mokykla?
– Namus su šiaudiniais stogais ir žirgeliais šiandien sunku pamatyti. Tokių literatūrinių pavyzdžių Lietuvos architektūroje nerasime. Dabartiniame globalizacijos pasaulyje architektai puikiai išmano, kas vyksta kitose šalyse. Stilistika, profesiniai dalykai panašėja – tokia bendra tendencija. Kur čia lietuviškos architektūros išskirtinumas?
Vis dėlto Lietuvoje augęs, brendęs, perpratęs savo kultūrą, savo miestų dydį, įsiklausęs į aplinką, architektas kuria lietuvišką pastatą. Ne tokį kaip olandas ar vokietis, o nacionalinę kultūrą atspindintį statinį. Tai nusako santykis su gamta, miestu, detalėmis, be to, architektūrą lemia laikmečio ekonominis-techninis lygis. Lietuvos architektūra iš daugelio šalių išsiskyrė visais laikais – ir okupacijos, ir anksčiau, ir dabar.
– Bet gal ne visiems mielas tas lietuviškumas. Bandoma ieškoti naujų idėjų ir svetur, projektuoti kviečiami užsienio architektai. Kaip vertinate jų darbus ir vizijas?
– Dar nepasveikome, neišsigydėme nuo užsienio sindromo. Gal manome, kad, pasikvietę užsienio architektus, taip išgarsėsime? Jau turime vieną dovaną – „Siemens“ areną Vilniuje. Tai specialistų stipriai kritikuojamas statinys tiek dėl eksterjero, tiek dėl vidaus funkcionalumo. Per pertraukas žiūrovams šioje arenoje paprasčiausiai nėra kur dėtis. Ekspertų nuomone, arena prastesnė nei 1970 metais pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.
Ką jų vietoje siūlo garsusis italų architektas Massimiliano Fuksas? Ar jis atsižvelgia į lietuvišką architektūrą, Vilniaus struktūrą? Absoliučiai ne. Gal kam nors įspūdį daro garsus vardas, bet vizijos, kurios buvo pateiktos visuomenei, visai nebijau pasakyti – niekalas.
Panaši situacija ir su prancūzais Kaune. Visų pirma, yra pamirštas architekto Eugenijaus Miliūno jau parengtas sporto arenos Nemuno saloje projektas, už kurį yra sumokėti apie 2 milijonai litų. Nebuvo nei ekspertų, nei viešo aptarimo, šis darbas net nevertintas, ir staiga atsiranda prancūzų kompanija ir architektai. Tai nekorektiška ne tik autoriaus atžvilgiu – jam nebuvo pareikšta, kad darbas nepavykęs, nenusisekęs, todėl pasirinktas kitas variantas. Tai nepagarba ir visuomenei, nes buvo išmesti mokesčių mokėtojų pinigai.
Be to, prancūzų sporto arenos projektui ekspertai turėjo daug priekaištų. Tai dukart už „Siemens“ areną didesnis pastatas, bet jame yra daugiau tik 1800 vietų. Akivaizdu, kad projektas gerai neapgalvotas ir neekonomiškas.
– Ką savo profesines pozicijas sustiprinusios šalies architektų pajėgos ketina nuveikti ateityje?
– Turėtų pradėti veikti Architektų rūmai. Kitas svarbus uždavinys – Erdvinės plėtros instituto siekiamybė.
Architektų visuomenei labai svarbu atkurti šiemet sunaikintą Architektūros muziejų. Tikimės jį prijungti prie Technikos muziejaus. Architektūros eksponatai beviltiškai nugulė į Nacionalinio muziejaus fondus „neįsipaišę“ į jo struktūrą. Architektų sąjunga savo muziejų mato kitokį – tai parodos, susitikimai, mokslinė veikla, gyvas architektūros centro gyvenimas. Labai svarbu aktyviai dalyvauti Europos architektų taryboje, tik tokiu būdu galime pagerinti savo profesinį būvį.
