Mielai turbūt S. Tamkevičius surengtų kontrreformaciją prieš tikėjimo laisvę, bet mūsų valstybėje, atrodo, kartais dar atskiriama Bažnyčia nuo valstybės, leidžiant egzistuoti ir kitokioms nei Katalikų Bažnyčios praktikoms. Bet pažiūrėkime į S. Tamkevičiaus iškeltą „vaikų tvirkinimo“ atvejį grynai iš šalies, nepalaikant nė vienos pusės.
Taigi, anot S. Tamkevičiaus, mokymas raganavimo mokykloje yra lygus vaikų proto tvirkinimui. Tokį „smurtą patyręs vaikas gali būti sužeistas visam gyvenimui“. O kuo skiriasi Katalikų Bažnyčios mokymas? Ar jis nesužeidžia vaikų visam gyvenimui, įtvirtindamas juose homofobiją, transfobiją ir panašias „vertybes“. Nenoriu pasakyti, kad raganavimas ir panaši veikla yra skatintina. Tačiau kuo tokia veikla savo esme skiriasi nuo katalikų bažnyčios?
1. Katalikų bažnyčia, kaip ir raganavimo šalininkai/ raganos bando pritraukti vaikus ir juos sudominti savo veikla.
2. Katalikų bažnyčia, kaip ir raganiai, siekia įtikinti neegzistuojančiais dalykais.
3. Katalikų bažnyčia, kaip ir raganiai, užsiima gydymo praktikomis, egzorcizmu ir pan.
Tokių sugretinimų būtų galima rasti dar ne vieną, tačiau ne tai rašinio esmė. Klausimas, kuris iškyla kalbant apie bet kokius kultus ar apeigas ir panašią tikėjimu pagrįstą veiklą – ar tai nekenkia žmogui? Atsakymas yra vienareikšmis – kenkia, nes padeda įtikėti neegzistuojančiais dalykais, gydymo praktikomis ir t.t. Žvelgiant iš kitos pusės, tikėjimą antgamtinėmis jėgomis galima vertinti ir pozityviai, nes dažnai jis padeda išgyventi sunkius gyvenimo periodus, o kartais iš tiesų pagydo nuo sunkių ligų suveikus placebo efektui ir t.t. Kas gali ir turi teisę nuspręsti, kokie tikėjimai ir praktikos yra geri ar blogi? Kažkodėl teisę atsakyti į tokį slidų ir prieštaringą klausimą pats sau prisiima tokios praktikos atstovas!
S. Tamkevičiaus manymu, politikai elgiasi ypač neatsakingai, „uždegdami žalią šviesą raganavimo praktikoms“. Jo manymu, neatsakinga yra leisti žmonėms tikėti spiritizmo seansais, ateities pranašavimais, tačiau visiškai atsakinga leisti bažnyčiai gydyti homoseksualus ir transseksualus, neaišku, kokiais metodais, po kurių ne vienas nusižudo.
Priimdamas sau tiesos monopolį, Kauno arkivyskupas nevengia naudoti tokių pačių propagandos metodų, kuriuos naudojo Hitleris, Stalinas ir kiti save teisuoliais laikę žmogžudžiai. Skamba įspūdinai? Tiesą pasakius, mano sakinyje irgi panaudoti propagandos metodai, kuriuos yra pamėgusi katalikų bažnyčia - baimės kėlimas ir neadekvatus sugretinimas. Pasakyk, kad koks nors reiškinys yra vaikų tvirkinimas ir žmonės neabejotinai bijos, nors palyginimas švelniai tariant neadekvatus ir remiasi sakančiojo autoritetu, o ne realiais faktais.
Prisiminus Kedžiaus bylos kontekstą ir tą pasipiktinimą, kurį sukėlė galima pedofilijos byla, raganų mokyklos veiklos įvardinimą tvirkinimu, galima įrašyti į propagandos vadovėlį. Įdomu, ar pats S. Tamkevičius toks genialus propagandos meistras, ar už tikinčiųjų suaukotus pinigus katalikų bažnyčia samdo viešųjų ryšių agentūras tų pačių tikinčiųjų smegenims plauti?
DELFI straipsnyje žurnalistė lyg su pasipiktinimu sako, kad prieš kelerius metus Lietuvoje siekta, kad būtų pripažintas raganavimo bakalauras. Aišku, skamba absurdiškai – aukštasis išsilavinimas tam, kas pagrįsta kažkieno įsivaizdavimais, o ne mokslu. Tačiau, pažiūrėjus atidžiau, kyla klausimas, kodėl vieniems valstybėje leidžiama laisvai veikti, o kiti išjuokiami, jų veikla piktinamasi? Kuo kunigų seminarijoje studijuojami Jėzaus ar bažnyčios šventųjų neva įvykdyti stebuklai skiriasi nuo raganų užkeikimų, tikėjimo gamtos dvasiomis ir t.t.? Žiūrint iš netikinčio žmogaus pozicijų – niekuo. Tada kodėl valstybėje, kuri save Konstitucijoje atskyrė nuo bažnyčios, katalikų tikėjimo normų studijos laikomos vertomis aukštojo išsilavinimo, o raganystės – ne?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!