Beje, savo rašinėlyje aš sąmoningai naudosiu žodį Vyriausybė, o ne Sveikatos apsaugos ministerija. Ne todėl, kad neskirčiau, kas yra kas. O tam, kad pabrėžčiau atsakomybę. Jūs turbūt įsivaizduojate, kas būtų, jeigu įmonės generalinis direktorius pareikštų stebėtojų tarybai ar akcininkų susirinkimui, kad įmonė dirbo nuostolingai, nes jam pavaldaus departamento X vadovas priiminėjo neteisingus sprendimus? Teisingai, direktorių išmestų net vardo nepaklausę. Taigi, jeigu premjeras nepaneigia savo ministro žodžių, nesustabdo potvarkių, neatleidžia ministro, vadinasi, jis jiems pritaria, todėl šiuo atveju ministerijos politika yra Vyriausybės politika. Ministerija nėra kažkieno privati tėvonija, tai Vyriausybės, t.y. premjero asmeninės atsakomybės sfera.
Pradėsiu beveik nuo Adomo ir Ievos. Iki 2001 metų Lietuvoje egzistavo paprasta ir aiški vaistų kainodara. Visos firmos turėdavo kasmet deklaruoti tuometiniam Farmacijos departamentui įvežimo kainas. Visų vaistų (tiek kompensuojamų, tiek nekompensuojamų ir nereceptinių) maksimalūs ankainiai buvo reguliuojami Vyriausybės. PVM nebuvo. Nebuvo vaistinių tinklų. Buvo apie 1500 tarpusavyje konkuruojančių vaistinių. Taigi rinka buvo konkurencinga ir lengvai valdoma.
Tuometinė konservatorių Vyriausybė ženkliai praplėtė kompensuojamųjų vaistų sąrašą moderniais brangiais vaistais. Rezultato ilgai neteko laukti. Jau 2002 metais PSDF susidūrė su chronišku lėšų stygiumi. Tuometinė socdemų Vyriausybė rado saliamonišką išeitį, kaip atpiginti vaistus. Ji radikaliai sumažino kompensuojamųjų vaistų antkainius. O kaip kompensaciją vaistų pardavėjams liberalizavo nekompensuojamų receptinių ir nerecptinių vaistų rinką. Įstatyme taip ir buvo pasakyta: „rinkos kaina“.
Po ilgų ir nesėkmingų bandymų sumažinti vaistų kainas Vyriausybė žengė dar vieną žingsnį, kuris virs Trojos arkliu visoms paskesnėms Vyriausybėms – ji leido vaistinių tinklams savo lėšomis dengti kompensuojamųjų vaistų priemokas. Taigi, kompensuojamieji vaistai optiškai ženkliai atpigo. Neretai pacientai galėdavo jų įsigyti ir visiškai nemokamai. Pacientai buvo labai patenkinti, tačiau dar niekas nesuvokė šio žingsnio pavojingumo. Iš esmės Vyriausybė nudelegavo dalį valstybinės socialinės rūpybos funkcijų privačioms struktūroms, nesukurdama jokio reguliacinio mechanizmo.
Įstojus į Europos Sąjungą teko įvesti 5% PVM vaistams. Vyriausybė ir šįkart absorbavo kainų kilimą atitinkamai sumažindama kompensuojamųjų vaistų antkainius.
2004 – 2005 metai buvo audringas vaistinių tinklų kūrimosi laikotarpis. Jie tarp savęs konkuravo viliodami pacientus įvairiomis nuolaidomis ir „nulinėmis“ priemokomis. Kadangi kompensuojamųjų vaistų pelningumas ribotas ir labai mažas, pinigų šaltiniu virto tai, kas liko: nekompensuojami receptiniai ir nereceptiniai vaistai. Kadangi įstatymas numatė jiems „rinkos kainą“, tai „laisvoji“. rinka netruko pasidarbuoti. Ankainiai nuo 15% - 25% ūgtelėjo iki 60% - 80%.
Iki 2010-ųjų rinka iš laisvos pilnai transformavosi į oligopolinę. Du didžiausi vaistinių tinklai valdo apie 80% rinkos. Likusią dalį taip pat valdo ne pavienės vaistinės, o mažesni tinkleliai. Maža to, vaistinių tinklus valdo didmeninio tiekimo įmonės, kurios aprūpina tik savo tinklą. Taigi įvyko dar viena transformacija: Lietuvoje nebeliko nei didmeninės, nei mažmeninės vaistų rinkos, o susiformavo dominuojantys konglomeratai. Jeigu laisvoje rinkoje yra sekanti tiekimo grandinė: gamintojas – didmenininkas – vaistinės, tai Lietuvoje liko tik gamintojas – konglomeratas. Jeigu Lietuvos pacientas vis dar galvoja, kad gali nusipirkti tokių vaistų, kokių jam reikia, jis labai klysta. Šiandien galima nusipirti tik tų vaistų, kurie atitinka konglomerato pelno normą.
Vis dėlto, sistema kažkaip balansavo, kol Kubilius nesugalvojo, kad reikia padidinti vaistams PVM (iš pradžių iki 19%, vėliau ir iki 21%). Tiesa, PVM padidinimas kompensuojamiesiems vaistams dėl visa ko buvo nukeltas į 2011 metus.
Gali būti (čia tik mano asmeninė nuomonė), kad Kubilius tikėjosi, kad vaistų tiekėjai „absorbuos“ PVM savo pelno sąskaita, kaip tai įvyko kitose sferose, kur buvo naikinami lengvatiniai PMV (žuvis, daržovės, spauda). Deja, to neįvyko. Vaistų tiekėjai tvarkingai perskaičiavo kainas ir visų receptinių nekompensuojamųjų ir nereceptinių vaistų kainos šoktelėjo į rekordines aukštumas. Visa tai dar nėra tikroji problema. Receptiniai nekompensuojami sudaro tik 15% rinkos, o nenusipirkęs išreklamuotų vitaminų netapsi nei sveikesnis, nei ligotesnis. Problema laukia 2011 metų sausio pirmąją, kuomet numatyta įvesti 21% PVM kompensuojamiems vaistams. Tai jau paveiks tūkstančius žmonių. Vaistų rinkos dalyviai jau akivaizdžiai parodė, kas bus: jie ramiai perskaičiuos vaistų kainas naujuoju PVM dydžiu, vadinasi vaistai pabrangs 15,2%.
Ką daryti? Kadangi atrodo, jog nepavyks šitos naštos perkelti ant tiekėjų pečių, lieka dvi išeitys: kompensuoti Valstybei, tuomet PSDF biudžete atsivers 15% „skylė“, kurią reikės užkišti naujais mokesčiais, arba paskelbti, kad Valstybė kompensuoja vaistų kainą be PVM, t.y. perkelti naštą ant pacientų pečių. Sunku pasakyti, kuri išeitis blogesnė. Abi gali būti Vyriausybės kracho priežastimis. Yra dar trečias kelias: nukelti PVM didinimą kompensuojamiems vaistams į neapibrėžtą ateitį, bet tam jau reikia premjero, kuris sugeba pripažinti savo klaidas.
Yra dar viena problema, kurios nepajėgė išspręsti nė viena Vyriausybė – tai vaistų priemokos. Norint sutvarkyti ir unifikuoti vaistų kainodarą, būtina atsisakyti priemokų dengimo praktikos. Tačiau nesunku nuspėti, kad nutiks uždraudus dengti priemokas: vaistai optiškai pabrangs. Tiksliau, jie kainuos tiek, kiek ir kainavę, bet pacientui reikės mokėti daugiau. Dažnas juk net nežino, kokia tikroji vaistų priemoka, nes ji dingsta po vaistinių tinklų kainu viliotiniu. Suprantama, kils didžiulis socialinis erzelis. Vaistinių tinklai be abejo išmes viešųjų ryšių kortą: „Mes tai norėtume mažinti kainas, bet juk Vyriausybė uždraudė“. Štai toks Trojos aklys. Kažkada priėmusi privatų kapitalą į socialinius partnerius Vyriausybė neberanda neskausmingos išeities iš šios padėties.
Stebint sveikatos ministrų kaitą, matomas stebėtinas dėsningumas: šis postas visada atiduodamas jaunesniesiems koalicijos partneriams. Suprask, neprioritetinė sritis valdančiajai partijai. Taigi, kol tai nėra prioritetinė sritis, tol ir rezultatai atitinkami. Ir iš viso, atrodo, jog laikomasi taisyklės: „Jeigu nori sukompromituoti gerą žmogų, paskirk jį sveikatos ministru“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!