Žalčių „karaliene” šiaulietė tapo atsitiktinai

Vieną Šiaulių miesto gyventoją drąsiai būtų galima pavadinti žalčių karaliene: moteris, tvarkydamasi sode, rado išdraskytą žalčio lizdą, kur gulėjo beveik trys dešimtys žalčio kiaušinių. Neeilinį radinį šiaulietė parsinešė namo ir netrukus apsidžiaugė - pagalbą žalčiukai gavo pačiu laiku, iš kiaušinių vienas po kito ritasi margieji.

Dabar laukiama, kol išsiris dar 22 žalčiukai - tiek liko kiaušinių, kuriuose, panašu, yra gyvi žalčiukai, mat kiaušiniai raukšlėjasi, o tai požymis, kad juose vystosi gyvybė. Moteris kiaušinius laiko po lempa, kad šie nesušaltų. Ponia Tatjana konsultuojasi su zoologais ir tikis, kad ropliukai išsiris ir išgyvens. Šiaulietė sako, kad visų žalčių namie tikrai nelaikys, mano, kad sustiprėjusius gyvūnus galės grąžinti į gamtą, tačiau neatmeta galimybės, kad kai kurie liks ir namuose.

Panašu, kad žalčiukai pateko į tikrai geras rankas. Jie toli gražu ne vieninteliai Tatjanos augintiniai. Šiuo metu šiaulietės namuose gyvena du taksų veislės šunys, katinas ir šinšilos. Visi augintiniai puikiausiai jaučiasi ir neblogai sutaria tarpusavyje, šeimininkė tikisi, kad senbuviai neskriaus ir mažųjų žalčiukų, kurie šiuo metu vos storesni už vilnonį siūlą.

Lietuvių kultūroje žaltys visada buvo gerbiamas gyvis. Pasakose jis - išminties ir jėgos simbolis. Pagonys žalčius laikė namuose, maitino juos pienu, tikėjo, kad žalčiai gina šeimininką, į namus neįleidžia bėdų. Labai gali būti, kad šie nuopelnai žalčiui priskirti pagrįstai, man žalčiai gaudydavo ir peles, už tai pelnydami šeimininkų meilę.

Nors žaltys ir primena gyvatę ir išgąsdintas gali net įkirsti, tačiau jo nuodai nepavojingi žmogui.