Alaus burbuliukų elgsenos matematika primena tą matematiką, kuri nusako metalo kristalų augimą. Grūdėta metalų struktūra tampa vis kampuotesne kintant kristalų riboms, sakė Pažangiųjų tyrimų instituto Prinstone (JAV) matematikas R.MacPhersonas. Panašiai elgiasi ir burbuliukai alaus putoje – jie vienas nuo kito atskirti skystų sienų, kurios juda dėl paviršiaus įtempimo. Burbuliukai jungiasi tarpusavyje, todėl putos struktūra tampa labiau kampuota, kol galų gale išnyksta.
Dvimatę metalų kristalų ribų matematiką šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė vienas iš skaičiavimo mašinų naudojimo pradininkų Johnas von Neumannas. Dabar R.MacPhersonas ir D.Srolovitzas, pasinaudodami senuoju dvimačiu modeliu, sukūrė modelį, paaiškinantį trimačių dalelių (pavyzdžiui, alaus putos burbuliukų) ribų kitimą bėgant laikui.
Jie nustatė, kad atskirų sričių tūrio kitimo greitis (greitis, kuriuo nyksta alaus puta) labiau priklauso ne nuo gretimų sričių skaičiaus, o nuo tų sričių pločio. Kruopščiai keičiant paviršiaus įtempimo savybes šiuos sričių pločius galima didinti arba mažinti – tai alaus gamintojams suteiktų daugiau galimybių kontroliuoti alaus putą.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją