Godai (vardas pakeistas) – 22-eji. To, ką iš nedidelio miestelio kilusi mergina patyrė dirbdama viename Basanavičiaus g. bare, ji nelinkėtų niekam, ir lengvu uždarbiu patikėjusioms merginoms pataria – darbdavius rinkitės labai atsargiai.
„Toli gražu tai nebuvo mano pirmas darbas. Baigėsi sesija ir nusprendžiau, kad metas padirbėti. Norėjau išvykti kur nors įdomiau, o ne dirbti gimtajame savo mieste. Kas gali būti geriau – šilta, jūra. Beveik nė nesvarsčiusi pasirinkau Palangą“, - motyvus įvardija pašnekovė.
Mergina šneka keliomis užsienio kalbomis, turi padavėjos darbo patirties, tad rasti darbą buvo vieni niekai.
„Įdarbinta buvau pačią pirmą dieną, kai atvykau. Kadangi dar nebuvau baigusi studijų, man tai buvo paprasčiausias vasaros darbas, kurio tikslas užsidirbti. Tiesa, ketinau dirbti visą vasarą, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia – dirbti buvo velniškai sunku“, - pripažįsta Goda.
Baras-kavinė, kurioje mergina nusprendė išmėginti laimę, buvo įsikūręs pačioje Basanavičiaus gatvės širdyje.
„Jis buvo kiek jaukesnis nei aplinkinės vietos, tad iš pradžių džiaugiausi savo pasirinkimu. Ši vieta man patiko – jos aplinka, užsukantys klientai. Be to, ir darbdavys aukso kalnus žadėjo“, - dabar su šypsena mena Goda.
Tačiau realybė buvo visiškai kitokia.
„Atlyginimas buvo toli gražu ne toks, kokį man žadėjo. Iš pradžių tartasi dėl bazinės sumos ir dėl 4 proc. nuo apyvartos, tačiau tų procentų aš niekada akyse neregėjau. Buvo pasakyta, kad baras patyrė tam tikrų nesklandumų, tad negali mokėti daugiau. Kur nebus nesklandumų, kai dirbdavome po 14-15 valandų per parą. Jei daugiau klientų, užsibūdavome ir po 16 valandų. Žinoma, apie tokias darbo valandas per pirmąjį pokalbį niekas nė neužsiminė. Vykdama į Palangą žinojau, kad bus sunku, tačiau nesitikėjau, kad bus taip blogai“, - sako ji.
Po mėnesio alinančio darbo Goda liko tuščiomis kišenėmis.
„Neplanavau parsivežti milijonų, tačiau bent minimalaus pelno, sutiksite, natūralu tikėtis, ypač, kai įdedi tiek pastangų. Kažko ypatingo nepirkau, vakarais po barus nevaikščiojau. Tai, ką gaudavau, sumokėdavau už nuomą. Gyvenau kambaryje su kitomis merginomis, pats pastatas prastesnis nei bendrabutis – visiška kamurkė. Viena spinta ir pora lovų – mes trys vargiai apsisukti galėdavome. Tualetas bei dušas lauke. Tai buvo pigiausias įmanomas variantas. O arbatpinigiai buvo pragyvenimui. Tiesa, tokie ir tie arbatpinigiai...“, - atsidūsta mergina.
„Įsivaizduokite – karšta, žmonių antplūdis, vietos apsisukti nedaug, o visą barą aptarnauja vos kelios padavėjos. Juk visada darbdaviai nori išlaikyti mažiau žmonių, tačiau dėl to natūraliai krito mūsų aptarnavimo kokybė, o dėl to – ir prastesni arbatpinigiai. Niekada nerekomenduočiau važiuoti į Palangą tikintis užsidirbti – kad ir kiek savęs atiduotumėte, kišenės nuo to nepapilnės“, - savo kailiu įsitikino 22-metė.
Nemanykite, kad Goda tiesiog mėgsta skųstis ar hiperbolizuja savo patirtis.
„Abejočiau, kad ši patirtis mane sustiprino ar kažkaip mane praturtino. Ir fiziškai, ir psichologiškai nusilpau, turėjau tiek streso, kad pakaks visam likusiam gyvenimui. Tiesą pasakius, negaliu įvardinti nieko teigiamo iš to mėnesio Palangoje. Esu sportiška, energinga. Man nėra būdinga skųstis, mat ir anksčiau esu dirbusi padavėja, tačiau smarkiai geresnėmis sąlygomis. Visi žinome, ko važiuojame, žinome, kad bus sunku, tačiau tokių kančių ir susapnuoti sunku. Neverta savęs žaloti“, - pataria pašnekovė.
Paklausta, kokie žmonės dažniausiai užsukdavo į barą, kuriame ji dirbo, mergina pripažįsta – buvo visko.
„Į barą ateidavo įvairių žmonių. Pirmiausiai, žmonės norėdavo, kad viskas būtų idealu – juk jie moka pinigus. Tačiau jei kas nors nutinka, jie įmanytų – akis iškabintų. Jokios tolerancijos kitam žmogui, jokios užuojautos, kad jam galbūt skauda ar sunku. Užsieniečiai gal kiek jautresni, tačiau lietuviai – suvažiavę iš kaimų, niekada nepalikę arbatpinigių. Todėl dažniau ne pinigų, o streso užsidirbdavome. Buvo daugybė kartų, kai už idealų darbą negaudavai nė cento. Stengiesi, plėšaisi, kaip gali geriau, maloniau, siūlai, patari, viską atneši laiku, o mainais sulauki tik nepelnytos kritikos bei surauktų veidų“, - sako ji.
Daugiausiai arbatpinigių - 5-10 eurų - palikdavo girti žmonės, kurie kitą rytą jau gailėdavosi savo poelgio.
Tačiau ilgos ir sunkios darbo valandos, mažas atlyginimas nebuvo tai, kas paskatino Godą mesti darbą.
„Paskutinis lašas, privertęs mesti šį lažą, buvo priekabiaujantis viršininkas. Jis lindo prie visų padavėjų su tokiomis užuominomis, kad bus geresnės sąlygos, jei su juo susidėsime. Nė viena mergina, su kuriomis dirbau, jo pasiūlymams nepasirašė. Jos buvo jaunos, tačiau ne kvailos. Nors, kita vertus, dabartinė jo draugė – buvusi padavėja, su kuria jis jau turi vaiką... Man jo atviri siūlymai būti jo meiluže buvo nepriimtini. Viską susidėjau ir išėjau“, - sako mergina.
Dirbti padavėja mergina daugiau neketina.
„To mėnesio man buvo per akis. Dabar susiradau normalų darbą – uždirbu ne per daugiausiai, tačiau jokio streso ir neigiamų emocijų. Jei merginos gyvena didmiestyje, siūlau tikrai nevažiuoti į kurortinius miestelius, kur žmonės eina konvejeriais, o klientai su tavimi visiškai nesiskaito. Pasilikit didmiestyje, ten darbų pilna, tereikia paieškoti. O toms, kurios nori pabėgti iš provincijos – atsargiai rinkitės darbo vietą. Domėkitės anksčiau dirbusiųjų atsiliepimais ir labiau savimi rūpinkitės“, - nuoširdžiai patarė pašnekovė.
