Aplinkinių namų gyventojai sako bijantys pro buvusį konservų fabriką praeiti ne tik naktį, bet ir dieną. Jie spėja, kad apleistus statinius bus susigriebta tvarkyti tik įvykus kokiai nors nelaimei. Pradėjus domėtis fabriku paaiškėjo, kad didžiausia bėda ta, kad jo savininkai, norintys pradėti rekonstrukcijos darbus, nesusikalba su vietos paveldosaugininkais.
Caro laikais Panevėžyje, Kranto gatvėje, statytas raudonų plytų pastatas, nors ir yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, merdi visa to žodžio prasme. Nuo sienų atskilusios krenta plytos, išdaužyti stiklo blokelių langai, daug kur nebelikę ne tik langų ir durų, bet ir jų rėmų bei staktų. Apie kadaise buvusią įrangą nebėra ko kalbėti. Visos patalpos pilnos įvairiausių butelių nuo alkoholinių ir gaiviųjų gėrimų, primėtyta cigarečių pakelių, nuorūkų, prezervatyvų, švirkštų, kitų šiukšlių. Gyventojų teigimu, ten nuolat šėlsta paaugliai, o naktimis prieglobstį randa benamiai.
Įsigijo ir pardavė
Caro laikais pastate veikė spirito varykla, buvo įrengti originalūs rūsiai. Sovietmečiu pastatas buvo pritaikytas konservų fabrikui, tačiau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę bankrutavo. Šiek tiek daugiau kaip už pusę milijono litų žlugusio fabriko pastatus privatizavo Beno Gudelio vadovaujama „Benet Distributors“, tačiau dideli norai ar pažadai ten įkurti kažką panašaus į kultūros ar poilsio objektą sprogo kaip muilo burbulas. Per kelerius metus buvo nugriauti fabriko viduje sovietmečiu statyti „prielipai“, tačiau galiausiai objektas tik už jau gerokai didesnę kainą buvo parduotas „Jungtiniam duonos centrui“.
Istorija kartojosi: vėlgi aukšti tikslai liko pažadais. Iki šiol statiniai ne tik netvarkomi, neprižiūrimi, bet ir nesaugomi, jie kelia grėsmę ne tik pėstiesiems, bet ir važiuojantiesiems.
Nuo stogo šlapinasi
Dabar buvęs fabrikas atrodo kaip po karo. Anksčiau dar buvo uždaromi ir užrakinami vartai, o dabar į teritoriją gali patekti visi kas nori. Ir, deja, ten renkasi ne geriausių ketinimų turintys asmenys. Visos sienos išpurkštos įvairiausiais užrašais, grindys nuklotos šiukšlėmis. Patalpų viduje kai kur betonas nukritęs ir matyti surūdijusi armatūra. Krintantis betonas ar neatlaikiusi armatūra bet kada gali prišaukti nelaimę. Viename buvusio fabriko kieme esančiame priestate akivaizdu, jog būta gaisro. Ant pastato stogo yra jau ūgtelėjusių berželių.
Kranto gatvėje transporto kontroliere dirbanti ponia Audronė sakė prisižiūrėjusi visko. Moteris patvirtino, kad nuo pastato sienos atskilusi plyta išdaužė pravažiuojančio automobilio langą. Be to, prieš pat pėsčiųjų nosis ne kartą yra kritusios plytos. Kontrolierė sakė dirbanti iki 17 valandos, tačiau matanti įvairiausių dalykų: čia renkasi paaugliai, o ką jie ten daro – neįsivaizduojanti. Būna, kad vaikigaliai užlipa ant stogo ir ne kartą bandė apšlapinti praeivius.
Kalčiausias paveldas
Buvusį konservų fabriką įsigijusios „Jungtinio duonos centro“ bendrovės generalinis direktorius Saulius Rimkevičius prieš porą metų irgi puoselėjo gražias idėjas, tačiau per tą laiką statiniai dar labiau sunyko. Atrodo, kad ir dabartiniai savininkai toliau stumia laiką, nes pastatai nyksta, statybos brangsta, todėl jų atstatymo bei perstatymo kainos vos ne kasdien auga. „Panevėžio balso“ kalbintas R.Rimkevičius tikino, kad jau senokai darbai būtų pajudėję, tačiau parengtas projektas neįtiko Panevėžio paminklosaugininkams. Anot jo, dabar Vilniuje rengiamas naujas projektas ir už poros mėnesių tikimasi gauti išvadas.
Pasiteiravus, kas turėtų atsirasti buvusio fabriko vietoje, S.Rimkevičius tvirtino nieko konkretaus pasakyti negalintis, viskas priklausys nuo projektuotojų sprendimų ir paveldosaugininkų išvadų. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo Arūno Umbraso pakalbinti nepavyko, nes jis buvo išvykęs.
Stabdė vietos kultūros paveldas
Miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus kultūros paveldo apsaugos specialistė Loreta Paškevičienė sakė, kad Savivaldybėje net buvo sudaryta speciali komisija, savininkui išsiųstas ne vienas raštas, kad pastatas negrėstų žmonių saugumui. Anot jos, savininkas buvo užtvėręs dalį šaligatvio, įrengęs stogelį, tačiau daugiau į Savivaldybės prašymus ir reikalavimus nereaguoja, o kviečiamas į Savivaldybę neatvyksta.
„Savivaldybė mažai ką gali padaryti, todėl buvo kreiptasi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją, Statybos inspekciją, Kultūros paveldo departamentą; pastarasis gali skirti iki kelių tūkstančių litų baudą,– sakė L.Paškevičienė. – Savininkai buvo parengę kelis fabriko rekonstrukcijos projektus, tačiau jiems nepritardavo Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinys. Pastatas įrašytas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, todėl rekonstrukcijai taikomi tam tikri reikalavimai.“
Replikavus, kad anksčiau veikė spirito varykla, konservų fabrikas ir vargu ar miesto centre fabrikas reikalingas, L.Paškevičienė tam pritarė ir sakė, kad nebe tas laikotarpis: teturėtų būti išlaikyti tam tikri fasado elementai ir nederėtų reikalauti išsaugoti viską, kas buvo. Specialistės teigimu, pastato savininkai, nerasdami bendros kalbos su vietos kultūros paveldo specialistais, dabar bendrauja su Vilniaus ekspertais. Iš jų ir tikimasi gauti išvadas, ką būtina išsaugoti, o ką galima keisti. Todėl tikėtina, kad darbai pajudės.
