„Labai padaugėjo ligonių su paprastais ir skubiais šeimos gydytojų siuntimais. Jų neturintieji, neskaičiuodami pinigų, prašo užregistruoti už nustatytą mokestį – beveik trisdešimt vieną litą“, – pasakojo Kauno medicinos universiteto Onkologijos ligoninės Konsultacinės poliklinikos registratorė.
„Tai nėra blogai, bet savo sveikata reikia rūpintis nuolat, o ne tik tada, kai miršta žinomas ar pažįstamas žmogus“, – toks Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos docento Almanto Malecko patarimas.
Ligoniai su juo nesutinka, galvoja, kad įžymybėms gydytojai skiria daugiau dėmesio, geresnių vaistų. „Jei garsūs žmonės miršta, tai ko jau man tikėtis“, – nevilties neslėpė kaunietė pensininkė Leokadija Petrauskienė, serganti krūties vėžiu.
Diagnozei pasakyti – valanda
Mirtis visus sulygina. Įžymybės serga taip pat, kaip ir paprasti mirtingieji.
„Galbūt mūsų pasąmonėje susidaro įspūdis, kad žmogus iš televizijos ekrano – visuomet gražus ir laimingas, todėl negali sirgti. Per televiziją matydami blizgančią gyvenimo pusę net neįtariame, kad ne vienas šypsosi todėl, kad toks jo darbas, nepaisant, kad kažką jau seniai skauda. Apie tai sužinome atėjus kritiniam momentui ir tai sukelia šoką“, – visuomenės psichologiją komentavo Kauno medicinos universiteto Onkologijos klinikos gydytoja Edita Juodžbalienė.
Penkeri metai darbą Kauno klinikose su darbu Švedijos Geteborgo universitetinėje ligoninėje derinantis docentas A.Maleckas patyrė, kad švedai dar skaudžiau reaguoja į vėžio diagnozę. Jie yra turtingesni, mėgaujasi gyvenimu, viskuo aprūpinta jų senatvė, todėl žinia apie sunkią ligą visiems sukelia stiprų šoką. Diagnozei pasakyti Švedijoje skiriama mažiausiai valanda laiko. Susirenka visa šeima, artimieji.
Pati nusiskuto plaukus
Dar palyginti neseniai sergantieji vėžiu Lietuvoje šios diagnozės ne tik bijojo, bet ir slėpė ją labiau nei sergantieji venerinėmis ligomis. Onkologiniai ligoniai visuomenės akyse nenorėjo būti laikomi laisvėje vaikščiojančiais mirtininkais, vengė užuojautos, gailesčio ir slapto džiugesio, kad serga ne jie. Žinomiems žmonėms prabilus apie savo ligą ir apie sėkmingą kovą su ja, sušvito ryškesnė viltis pasveikti ir visiems kitiems. Ligoniai ėmė besąlygiškai paklusti gydytojams.
Viena moteris, kuriai buvo paskirta chemoterapija, žinojo, kad išslinks plaukai, todėl dar prieš pirmąją procedūrą pati nusiskuto plikai. „Kad širdies neskaudėtų matant, kaip kuokštais kris“, – drastišką savo poelgį paaiškino keturiasdešimtmetė.
Plaukai nuslenka po 2-3 savaičių ir visada atauga, dažniausiai gražesni ir tankesni, nei buvo. „Turėjau pacienčių, kurioms plaukai buvo nuslinkę penkis kartus“, – ir apgailestavo, ir guodė E.Juodžbalienė. Kvailiausiu poelgiu ji laiko tai, kai bijant, kad nuslinks plaukai, atsisakoma gydymo.
Pastaraisiais metais daug daugiau sergančiųjų vėžiu pasveiksta, nei miršta. Gyvenimo trukmė priklauso nuo stadijos, kurioje pradedama gydyti. Kai liga diagnozuojama, kuomet ji jau būna išplitusi visuose organuose, net ir pati pažangiausia medicina yra bejėgė.
Pasaulyje sergamumas vėžiu didėja. Šiuolaikinė medicina turi galimybių šią ligą anksčiau nustatyti, efektyviau gydyti, todėl mirštamumas stabilizavosi ir mažėja. Prie to prisideda ir sveiko gyvenimo būdo propagavimas, vėžio profilaktika.
Imunitetas – tarsi policija
Gydytojai tvirtina, kad vėžiu suserga net ir sveikuoliai. Kaip tai atsitinka? Docentas A.Maleckas apie vėžio vystymąsi aiškina labai vaizdžiai. Organizmą sudaro ląstelės, kaip visuomenę – nariai. Juos sieja nustatytos normos, ryšiai.
Ląstelės susijusios vienos su kitomis ir joms nedera atsiskirti, išeiti už nustatytų ribų. Jei tarpusavio ryšiai sutrinka, ląstelės išsilaisvina. Kaip visuomenėje jos narius nuo netipiškų poelgių saugo policija, taip ląstelių policija yra organizmo imunitetas. Jis gali sunaikinti iš ribų išklydusias ląsteles, tačiau pasitaiko tokių, kurios pabėga ir pradeda augti, daugintis.
Formuojasi auglys, bet jis – savas audinys ir organizmo „policija“ jo nepuola, neatpažįsta kaip teroristo. Dėl to pradinėse vėžio stadijose nieko neskauda. Auglys iki 1-2 centimetrų dydžio gali augti dešimt metų ir tik pasiekęs kritinę ribą didėja geometrine progresija. „Toks yra vėžio mechanizmas, todėl augliai, ypač virškinamojo trakto, diagnozuojami labai vėlai“, – paaiškino A.Maleckas.
Širdies vėžys nepuola
Vieni piktybiniai navikai gali būti pastebimi išoriškai, užtenka tik atidžiai stebėti save, laiku reaguoti į pasikeitimus. Organizmo viduje augliai auga tyliai, slaptai, juos galima nustatyti tik instrumentiniais ar radiologiniais tyrimais. Skausmai ar kiti simptomai (kraujavimas, vidurių pūtimas, dusulys ir panašūs) atsiranda, kai navikas perauga nervus, kraujagysles, spaudžia kitus organus, sutrikdo aplinkinių organų veiklą. Pavyzdžiui, vyrai neįtaria sergą krūties vėžiu, kol navikas neišopėja ar pradeda kraujuoti iš spenelio.
Vėžys nemėgsta raumenyno, o renkasi gleivines. Pavyzdžiui, nesame girdėję, kad kas nors sirgtų širdies vėžiu, nors medikai neneigia, kad ir tokių atvejų gali pasitaikyti.
Vėžys savo aukų nesirenka pagal amžių. Vaikai, kuriems diagnozuojamos onkologinės ligos, dažniausiai gimsta jau nesveiki. Jonavietei Audronei K. krūties vėžys buvo diagnozuotas praėjus vos pusmečiui po to, kai ji tapo mama. Jai – 23-eji. Astai, 24-erių metų kaunietei, ketvirtos stadijos krūties vėžys diagnozuotas penktąjį nėštumo mėnesį.
Netiria be reikalo
Užvakar Kauno medicinos universiteto klinikose buvo operuotas 48-erių metų vyras. Chirurgai buvo pasirengę ilgai operacijai, bet tik atvėrė savo pacientui pilvaplėvę ir vėl užsiuvo. Operuoti buvo beprasmiška, nes visi ligonio vidaus organai buvo apnikti vėžio.
Išgirdus tokį faktą, daug kam norisi bėgte bėgti pas gydytojus ir prašyti ištirti absoliučiai visus organus.
„Ne, – paprieštaravo chirurgas A.Maleckas. – Pas gydytojus reikia skubėti pajutus skausmą, netipiškus peršalimo, besikartojančius neįprastus virškinimo simptomus. Budrumą savo savijautai reikia sustiprinti kiekvienam, sulaukusiam 45-erių.“
Tačiau jei ligos simptomas – vien tik baimė susirgti, šeimos gydytojas siuntimo pas specialistus neduos. Tam reikia indikacijų. Net Švedijoje, pasakojo A.Maleckas, su šeimos gydytojo siuntimu pas specialistą profilaktiškai pasitikrinti atėjęs pacientas bus be jokio gailesčio išsiųstas namo, nes neturint jokių sveikatos problemų tirtis nėra tikslo. Nebent privatūs gydytojai norės uždirbti ir suteiks tokią paslaugą už pinigus iš ligonio kišenės.
Kas kita, jei išaugo kad ir žirnio didumo auglys, darosi silpna ar nuolat skauda skrandį. „Tuomet – jokių „Rennie“ ar „Raniberl“, o bėgte pas gydytojus!“ – pagąsdino docentas A.Maleckas.
Ligos bijo optimistų
„Jaučiuosi puikiai“, – vakar sakė Raudondvaryje gyvenantis Romaldas Petrauskas, prieš pusantrų metų atsisveikinęs su stemplės vėžiu.
Per tiek laiko 58 metų raudondvarietis įsitikino, kad gydytojai, žadėdami jį išgydyti, ne guodė, o tikrą tiesą sakė.
R.Petrauskas susirgo staiga. Gerklę ir krūtinę nutvilkęs skausmas neapleido ir neslopo. Negalėjo nė kąsnio praryti. Gydytojai diagnozę nustatė per savaitę, iškart paskyrė gydymą.
„Jau po chemoterapijos kurso galėjau šašlykus valgyti, o dabar, po operacijos, jaučiuosi kaip naujai gimęs“, – pasakojo gyvenimo džiaugsmu trykštantis R.Petrauskas.
Jis su broliu Viktoru ūkininkauja, augina kalakutus ir visiems linki neišsigąsti ligos. Įsitikino, kad ji bijo optimistų.
