Tačiau kaulus ji vis dėlto turi: prieš tris mėnesius iki išleidžiant savo paskutinį albumą „Confessions On a Dancefloor“, ji nukrito nuo arklio ir susilaužė ranką. Bet, praėjus maždaug mėnesiui, ji jau filmavosi vaizdo klipe „Hang Up“, kur demonstravo stebuklingą lankstumą. „Vis dėlto aš esu kieta mergina, - juokauja Madona, atsakydama į klausimą, kaip ji sugebėjo judinti rankas. – Aš sugalvojau keletą naujų judesių“.
Klipe ji sukūrė aštuoniasdešimtųjų pradžios disko dievaitės vaidmenį: krentančios storu lako sluoksniu supurkštos plaukų sruogos, dirbtinės blakstienos su priklijuotais briliantais, rožinis triko, ir svarbiausia atrakcija – tinklinės kojinės, išryškinančios kojas taip aukštai, kaip tik įmanoma. Vien tik blizgesys ir jokios ideologijos.
Jeigu ankstesnis dainininkės albumas „American life“ su pagrindinės dainos politizuotu klipu buvo pripažintas komercine nesėkme (žinoma, pagal Madonos mastus), tai čia ji tarytum atsirevanšavo, išleidusi muziką kojoms: pas mus šeštadienio vakaro karštligė, ne laikas nuobodžiauti, eime pašokti. Rezultatas pasiektas – pirma vieta dvidešimt devyniose šalyse.
Šį albumą ji įrašinėjo Londone su dvidešimt aštuonerių metų prodiuseriu Stiuartu Praisu. Kai jo klausia, ar jis laimingas, kad dirbo su „pačia Madona“, Praisas atsako, kad, visų pirma, jis jau penkerius metus dirbo jos koncertuose klavišininku ir garso operatoriumi, antra, jis niekada nebuvo Madonos gerbėjas: jam patiko „Pet Shop Boys“ ir „Erasure“. Ne jis lakstė paskui ją – tai ji paskui jį.
Pati Madona pripažįsta, kad kartu su Stiuartu ji sugrįžo į savo karjeros pradžią, kai dar niekam nežinoma mergina sukinėjosi diskotekose šalia kietų vaikinų – didžėjų, tikėdamasi, kad jie padės jai pradėti karjerą. O jie amžinai nuo jos „pasiplaudavo“. Šiandien Madonos pasiūlymo taip paprastai neatsisakysi. Netgi jei tu – ne Madonos gerbėjas.
Tada, aštuoniasdešimtųjų pradžioje, diskotekos grodavo „ABBA“. Dabar Stiuartas iškirpo iš dainos „Gimme Gimme Gimme (A Man After Midnight) atkarpas dainai „Hang Up“, savotišką disko epochos pašventinimą, ko Benni ir Bjornas iš „ABBOS“ galėjo ir neleisti – jie niekada neleisdavo perdarinėti savo dainų. Jie ir Madonai atsakė ne iš karto: į Stokholmą išvyko jos emisaras su demo versija, kurios jie klausėsi keletą dienų, galvojo, laikė įtampoje ir tik po to nusprendė, kad dėl Madonos galima nusileisti savo principams.
Su paskutinio disko reklaminiais koncertais ji pasirodydavo tik gėjų klubuose, ir tai taip pat sugrįžimas prie pradžios: būtent ten ji ieškojo savo pirmųjų dalykinių kontaktų, ten buvo surengti jos pirmieji koncertai. Ši auditorija niekada jos nėra išdavusi. Pagauta dėkingumo jausmo, Madona nieko neįspėjusi neseniai užėjo į Niujorko klubą „MisShapes“, surengė ten improvizuotą koncertą, dainavo, stovėjo už didžėjaus pulto ir suko plokšteles. Kas dėjosi klube, sunku nusakyti žodžiais. Atsisveikinant apsaugininkai pasakė: „Ačiū, bet daugiau čia niekada nebeateikite.“ Šiandien ji – šokių aikštelių dievaitė. Jos mėgstamiausios temos – religija ir politika – iš albumo buvo pašalintos kaip netinkamos. Ar nusižengė Madona savo principams? Žinoma, ne. Ji, kaip ir anksčiau, draugauja su režisieriumi Maiklu Mooru ir smerkia prezidentą Bushą. Ji sukūrė repą „Super Pop“ su priedainiu „ I‘d different/ If I‘m the president“ („aš būčiau kitokia, jei būčiau prezidente“).
Ši daina turėjo tapti tryliktu takeliu albume "Confessions On a Dancefloor“, bet Madonną atkalbėjo: jį gal būtų galima priskirti ankstesniajam „American Life“, bet naujajam albumui politika buvo reikalinga, kaip šuniui penkta koja. Beje, diskotekų publikai taip pat.
Ant kairiojo riešo ji nešioja ploną raudoną siūlą – nuo tų laikų, kai susidomėjo kabala. Šiais metais ją pakvietė į Kanų festivalio žiuri narius. Ji atsisakė dėl daugeliui nuostabą sukėlusios priežasties: Madonna šeštadienius švenčia. Ji galėjo sutikti tik su viena sąlyga: penktadieninės ir šeštadieninės peržiūros turėtų būti nukeltos, kadangi penktadienį vakare ji skrenda į Londoną, kad ten praleistų šeštadienį, bendraudama su rabiu, ir tik po to sugrįžtų atgal. „Gaila, - pasakė festivalio prezidentas Tjerri Fermo, - ji rimtai suvokia kino pasaulį, jos žinios neįkainojamos“.
Madonna visada svajojo tapti kino žvaigžde. Kinas jai neatsakė tuo pačiu. Kūrybinių ir komercinių nesėkmių jos kino karjeroje buvo daugiau, nei pasisekimų. Taip, ją filmavo Parkeris ir Vudi Alenas, bet ji įsiminė visai kitus vaidmenis. Su kamikadzės atkaklumu, užmerkusi akis į gniuždančias recenzijas, vėl ir vėl siekė pakliūti į kadrą. Laukė savojo režisieriaus. Galiausiai ji suprato, kad laikas paimti vadžias į savo rankas, ir ištekėjo už režisieriaus – išsirinko patį perspektyviausią, koks tik tuo metu buvo, Guy Ritchie.
Jų vienintelis bendrai kurtas projektas „Jūros nublokšti“ (2002) tapo katastrofa jiems abiem. Idėja sukurti filmą kilo Madonnai. Guy Ritchie, garsiam savo komedijomis apie kriminalinius veikėjus, pagardintomis stipriu vyrišku jumoru, socialiai seksualinė satyra buvo keistas pasirinkimas.
Madonna efektingai pasirodė pirmoje filmo pusėje, kur reikėjo vaidinti karikatūrinę turtingą bjaurią veikėją, ir visiškai sugadino tas scenas, kur jos buvo reikalaujama parodyti jausmus. Romantiškas scenas ji suvaidino su gimnastės ant lygiagrečių pastangomis ir susikaupimu: išėjo dirbtinai. Pasekmė – blogiausios metų aktorės ir blogiausios šimtmečio aktorės titulas.
Kitas G.Ritchie bandymas, „Revolveris“, apsiėjo be Madonnos, bet ties projektu vėl skrajojo jos dvasia . „Revolverio“ siužetas, prasidedantis, kaip „tipiškas G.Ritchie filmas“, netikėtai imdavo sukti tokius vingius, kad to, kas vyksta ekrane, Riči gerbėjai, neskaitę J.Bergo knygos „Kabalos jėgos“, nesugebėjo suprasti. Režisieriaus pasisakymai apie pasaulinį blogį, kuris slepiasi mūsų viduje, juos taip pritrenkė, kad pasitikėjimo režisieriumi kreditas vargiai bus pratęstas dar vienam filmui.
Kabala teigia, kad nieko atsitiktinio gyvenime nevyksta, vieni įvykiai – tai kitų pasekmės, bet kokia patirtis yra vertinga. G.Ritchie istorija pamokanti, bet joje dar anksti dėti tašką, kaip ir pačios Madonnos istorijoje: nemalonumai, kurie nukrito jiems ant galvų, - tai pagrindas darbui su savimi. Jie dirba – ir keičiasi. Kai Madonos paklausė, kaip ji vertina patį skandalingiausią savo karjeros etapą, kai pasirodė knyga „Seksas“, vaizdo klipas „Justify My Love“ ir filmas „Kūnas kaip įrodymas“, ji atsakė, kad lengviausia, žinoma, būtų buvę geriau nieko tokio nedaryti: labai jau daug purvo ant jos buvo išpilta spaudos atstovų, moralės sergėtojų ir Romos popiežiaus.
„Tada aš gyvenau vien tik sau, - sako Madonna. – Aš buvau nedėmesinga savo draugams ir meilužiams“. Iš „egoizmo liūno“ ją ištraukė rabis J.Bergas. Ji nuoširdžiai susidomėjo kabbala: pasivadino Esfira, pakeitė bendravimo aplinką. Buvo kalbama, kad būtent kabbala tapo santykių su draugėmis atšalimo priežastimi – Debi Mazar ir Gwinet Peltrow, kurios nepritarė jos įsitikinimams (pirmoji, dar prieš tampant aktore, buvo asmenine Madonnos grimuotoja, antroji buvo Madonos pamergė per jos vestuves). Madonna, kai jai apie tai primenama, iš nuostabos išpučia akis. Stiuartas Praisas, kurį Madonna pasirinko įrašyti savo albumą, - prisiekęs ateistas. Jis apie Madoną atsiliepia taip: „Ji ne per daug religinga. Ji sako, kad mokosi kabalos. Ją tiesiog domina tai, kas padeda gyventi.“
Niekas nevadina jos Esfira, ji to ir nesiekia. Draugai ją kviečia M, kaip Jameso Bondo viršininkę. G.Ritchie – „žmona“ arba „mamyte“. Ji iš tiesų yra mamytė Guy ir vaikams- Lurdes ir Rokko. Teisinga, konservatyvi, religinga. „Tai kieta – būti nekietai“, - kalba ji šiandien.
Ji jau įgyvendino savo svajones – būti stipria, turtinga, įžymia, bendrauti su įdomiais žmonėmis, sukaupė 18 Fridos Kahlo, dailininkės, kuri jai buvo vaidmens modeliu, paveikslų kolekciją. Pati buvo madų kūrėja. Suvaidinusi visus gyvenimiškus vaidmenis, ji pilnai užbaigė savo gyvenimo ciklą.
Galiausiai Madonna tapo tokia motina, apie kokią pati svajojo vaikystėje, kai augo septynių vaikų šeimoje su tėvu našliu. Rūpestinga mamyte, kuriai šeima – tai viskas, tačiau kuri gali sau leisti nueiti savaitgalį į diskoteką.
„Gyvenimas – tai paradoksas, ir jame ne per daugiausia prasmės,“ – taip dabar dainuoja Madonna.
Ji visada pirmoji, kitaip ir būti negali. Pats vardas neleidžia Madonai nuleisti kartelės.
Interviu su Madona išskyrė dvidešimt minučių ir patarė iš karto pasiruošti daug klausimų, kadangi Madona atsakinėja labai glaustai. Pagaliau atėjo eilė. Pirmas įspūdis – ji kur kas mažesnio ūgio, nei atrodo, daug lieknesnė, vos apčiuopiama. Liesas veidas, šukuosena pagal Farrah Fawcet, puikios priklijuojamos blakstienos. Juodos spalvos drabužiai ir auksinė grandinė su pakabuku.
Ji turi gražias baltas rankas, papuoštas paauksuota bižuterija. Ir „amerikietiškas“ kojas, tvirtai stovinčias pozicijoje „kulnai suglausti – pirštai į šalis“. Mes susėdame. „Aš truputį pavargau, bet ne nuo susitikimų su žurnalistais, o dėl to, kad ką tik grįžau iš Niujorko“.
- Iš kur jūs semiatės jėgų?
- Jeigu sąžiningai, tai gyvenimas man grąžina tai, ką aš atiduodu jam.
- Kaip jums sekasi susidoroti su savo populiarumu?
- Kai tu tampi įžymi, niekas tau nepasako, kad visa tai iliuzija ir, blaiviai mąstant, nieko nereiškia. Visa tai tik laikina sėkmė. Atvirkščiai, tau bando įteigti , kad reikia siekti ir reikalauti daugiau. Ir daugiau duoda. Tuo momentu tu tampi ne tik šlovės sugadintu žmogumi, bet ir jos įkaitu. Juk tu galvoji, kad visa tai – tiesa, realybė. Vienintelis būdas visame tame išgyventi – išeiti. Štai tokia istorija.
- Turbūt jums prireikė nemažai laiko, kol priėjote tokios išvados?
- Labai daug laiko. Vaikai, santuoka, dvasinės savo gyvenimo pusės atradimas – visa tai leido man suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Juk mes klystame, galvodami, kad esame pagrindinė priežastis to, kas vyksta aplink mus. Aš žinau, kad mano talentas man nepriklauso. Aš tik „valdau“ jį. Ir jei aš jį valdau pakankamai gerai, jis vystysis toliau.
- Tai suprasti jums padėjo kabala?
- Pavadinimas „kabala“ yra kilęs nuo žodžio „kebel“, kas reiškia – gauti, priimti. Turima omenyje - gauti, kad perduotum toliau. Trumpiau tariant, kabala kalba apie tai, kad viskas, ką mes bedarytume, daro įtaką pasauliui. Kai tik jūs visa tai suvoksite, tapsite kur kas atsakingesnis už savo veiksmus. Jūs dukart pagalvosite, prieš ką nors darydamas, ir visas jūsų supratimas apie gyvenimą pasikeis.
- Ar jūs įtraukiate į tai savo vaikus?
- Taip, savo dukrai aš kalbu, kad virš jos galvos yra du balsai – „blogasis“, tai mūsų ego. O „gerasis“ – tai yra tai, kas sieja mus su aplinkiniais. Aš aiškinu jai, kad, kai ji su kuo nors blogai elgiasi, tai tas pats, kas blogai elgiasi pati su savimi. Aš bandau jai aiškinti pačius paprasčiausius dalykus.
- Turbūt tai nėra lengva – būti Madonos dukterimi. Lygiai taip pat, kaip ir vyru...
- Nelengva. Bet manau, kad Gajus (Richi) supranta, kad visa tai, kas nutinka jam, - tai pasekmė, o ne priežastis to, ką daro jis. Aš esu populiari gerokai ilgiau nei mano vyras, ir darydavau kur kas labiau provokuojančius dalykus. Dabar, kai jis daro ką nors panašaus, aš jam sakau: „Kam žmonėms spardyti užpakalius? Kam juos siutinti? Tu juk žinai, kaip aš dabar jaučiuosi.“ Bet aš gerbiu jį ir išgyvenu kartu, kai jis bando susigyventi su savo populiarumu.
- O jūsų duktė?
- Ji labai skausmingai reaguoja, kai žmonės bando su ja susidraugauti vien tik dėl to, kad užduotų klausimus apie mane. Aš jai – tik motina. Tai sudėtinga, bet aš ja pasitikiu. O dar ji mokosi prancūziškoje mokykloje čia, Londone, ir prancūziškai kalba geriau negu aš.
- Jūs gyvenate Londone?
- Vien tik dėl meilės. Bet aš dažnai dirbu Niujorke ir Los Andžele. Aš klajoklė, tarytum čigonė.
- O Prancūzija jums patinka?
- Aš labai ją myliu: čia gyvena mano geriausi draugai. Bet su Niujorku mane sieja ypatingi santykiai, tai kaip pirmoji meilė. Suprantate, ką aš turiu omeny? (Ji atrodo susijaudinusi.) Šiame mieste aš pirmą kartą pajutau nepriklausomybę ir įgyvendinau savo svajones. Žinote, Niujorkas mane gerokai papurtė, aš ten patyriau daugybę nesėkmių (netikėtai jos akyse pasirodė ašaros, be abejo, tai nuovargis). Man teko kovoti vienai. Jei jūs išgyvenote kažką panašaus, to niekada nepamiršite. (Ji vėl susima save į rankas). Jau praėjo dvidešimt metų nuo tada, kai publika stebi mane skvarbiu žvilgsniu. Ir man norisi pasakyti: būkite pasiryžę, tikėkite tuo, ką darote, ką bekalbėtų kiti. Atkakliai siekite savo tikslo!
- Ar jūs ko nors gailitės?
- Nieko. Manyje gyvena vien tik viltis.
