Lietuva Amerikoje
Pasaulį išvydau Detroite didelėje šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Tėvai buvo karo pabėgėliai. Su vos gimusia mano sesute Danguole iš Telšių nuo rusų bėgo į Vokietiją. Tėvui būtų buvę striuka, nes turėjo ryšių su partizanais. Vokietijoje gyveno pabėgėlių stovykloje, ten baigė psichiatrijos mokslus. Vėliau mano tėveliai ir dvi seserys emigravo į Ameriką. Patogiai gyvenome Detroito priemiesčiuose, nes tėvelis labai neblogai uždirbo. Amerikoje jis baigė psichiatrijos mokslus. Mama, kuri Lietuvoje dirbo stomatologe, augino vaikus, tvarkė didelius namus. Ten turėjome keturias prausykles, kurias penktadieniais privalėjau šveisti dantų šepetėliu — kaip kariuomenėje.
Svarbiausiu gyvenimo tikslu tėvai laikė užauginti mus lietuviais. Dvylika metų lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, dainavau bažnyčios chore, šokau tautinių šokių ansamblyje. Viskas sukosi aplink lietuviškumą. Ilgainiui tai man kiek pabodo. Magėjo paragauti kitokio gyvenimo. Aštuoniolikos be cento kišenėje išsprukau iš namų ir išvykau į Bostoną. Tai buvo mano pasirinkimas. Kai paprašydavau, tėvas atsiųsdavo pinigų. Bostono universitete mokiausi sociologijos, vėliau ėmiausi muzikos studijų, o paskui pasirinkau prancūzų kalbą. Su bendramoksliais metams išvykau į Sorbonos universitetą jos tobulinti.
Europos kvapas
30 amerikiečių studentų pagal programą vykome į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Plaukėme rusų laivu „Michail Lermontov“ net aštuonias dienas. Per tą laiką mums žadėjo pristatyti pažintinę programą apie Prancūziją. Keliavome trečiąja klase. Pamenu, kaip keturios draugės gyvenome mažulytėje kajutėje, šalia katilo, nuo kurio sklido baisi smarvė. Laive buvo pilna rusų, vakarai jie rengdavo puikius koncertus. Kelionei įpusėjus vidury Atlanto kilo didžiausia audra. Keletą dienų dauguma žmonių sirgo jūros liga ir vėmė. Visur prie turėklų buvo pririšti maišeliai, tualetas plaukte plaukė. Nesirgo tik tie, kurie ant denio rūkė kanapes!
Vos nužengusi Paryžiuje pajutau visiškai kitokį Europos kvapą. Ten jaučiausi puikiai. Esu amerikietė, bet, matyt, kraujas europinis. Tačiau pasikėlę prancūzai mūsų nemėgo, į draugystes nesileido. Teko bendrauti tarpusavyje. Gyvenau mažyčiame kambarėlyje Paryžiaus centre, pro langą buvo matyti Triumfo arka. Per gimtadienį mano būste tilpdavo 30 žmonių. Į aštuntąjį aukštą tekdavo lipti sraigtiniais laiptais. Pamenu, jų buvo 178. Per tuos metus puikiai išmokau kalbėti prancūziškai, išmaišiau bene visą Europą, nes studentai traukiniais galėjo keliauti labai pigiai. Mums daug nereikėjo: užsidedi kuprinę — ir pirmyn. Valgėme tik duonos ir sūrio, užtat koks geras buvo laisvės jausmas — visas pasaulis tavo kišenėje. Iki šiol esu optimistė, iš tų žmonių, kurie, kad ir kas būtų, visada mato puspilnį, o ne pustuštį puoduką. Kai meilės turi savyje, jos daugėja aplink.
Dviračiu per Amsterdamą
Bostone gavusi diplomą vėl grįžau į Europą — ji mane traukė kaip magnetas. Ketverius metus praleidau Amsterdame. Tai buvo bene įdomiausias laikas, nes gyvenau nors ir skurdžiai, bet visiškai savarankiškai. Ten sutikau savo antrąją didžiąją meilę. Per gyvenimą sulaukiau keturių siūlymų tuoktis, bet priėmiau tik ketvirtąjį.
Pirmasis kavalierius buvo italas Džiovanis, antrasis — anglas Derekas, gitaristas. Jis buvo subūręs muzikos grupę. Tada Amsterdamo visuose restoranuose grodavo tik gyvą muziką. Koncertuodavome keturiese: trys vyrukai grojo bliuzą, o aš dainavau. Už tai gaudavome vakarienę, išgerti ir gal dešimt dolerių. Bet dainuoti ir puotauti buvo tikras malonumas.
Visko mačiau, tačiau nepasidaviau tos bohemiškos aplinkos pagundoms. Tėvo pamokos nenuėjo veltui. Kadaise namie ant stalo gulėdavo lankstinukai apie narkotikų padarinius. Muzikantų uždarbio nepakako, todėl ėmiausi papildomų darbelių: valiau pirties kompleksą, dirbau restorane. Amsterdame emigrantai be pilietybės negalėjo tikėtis kvalifikuoto darbo. Taigi pati praėjau tokį kelią, kurį patiria lietuviai, išvykę į Ameriką.
Mudu su Dereku mylėjome vienas kitą, tačiau ilgainiui supratau: su juo negalėsiu gyventi taip, kaip noriu. Juk negali visą laiką groti restoranuose. O jis iki šiol nelabai pasikeitė, gyvena tame pačiame bute kaip kadaise. Vis dėlto tų metų Amsterdame į nieką kitą nekeisčiau. Išmokau savarankiškumo ir daugybės kitų dalykų. Augau šeimoje, kur nieko netrūko, o Amsterdame nieko neturėjau, važinėjau dviračiu valyti pirties. Tai buvo gera gyvenimo pamoka. Supratau, kad visi esame lygūs: gimstame ir mirštame nuogi. Grįžusi į Ameriką apsigyvenau pas tėvus. Tuo laiku susipažinau su Čikagos lietuviu Vyteniu Rasučiu, savo būsimuoju vyru. Jis studijavo ekonomiką ir finansus, buvo Jaunimo sąjungos narys. Amerikos lietuviai pakvietė atvykti koncertuoti olandų lietuvių ansamblį „Daina“, o man teko rūpintis jų koncertais bei laisvalaikiu. Su Vyteniu bendravome telefonu ne tik dėl tų olandų — jam guodžiausi ir dėl savo meilės reikalų. Tuo metu turėjau šaunų draugą kubietį. Tačiau jis buvo labai pavydus. Tai mane nervino.
Tęsinį skaitykite žurnale „LILIT“. Taipogi naujame numeryje:
Magiškoji rašytoja Isabel Allende ir jos nepaprastas likimas
Gražinos Baikštytės gyvenimas – kaip kino juosta
Trys vyrai, mokę gyventi sveikai
Už laisvę sumokėta su kaupu – visi skyrybų scenarijai
Penkių žvaigždučių tėtis
Gerų draugų blogi patarimai
Nesenstančių moterų paslaptys
Menas skaityti likimo ženklus
Niekada nemeluojančios Taro kortos