Paprašytas paaiškinti, kodėl dirbtinai, K.Lipeika pateikė pavyzdį. Štai vyras ir moteris nutaria, kad jie santuokoje gyventi nebegali ir nori ją nutraukti. Vietoje to, kad kreiptųsi į teismą ir tai padarytų bendru sutarimu, jie įstatymų leidėjo verčiami per teismą dalytis santuokoje įgytą turtą, nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, spręsti vaikų išlaikymo, bendravimo klausimus.
„Neseniai pas mane atėjo moteris, kuriai papasakoju apie sąlygas ir sakau, kad kitaip santuokos nutraukti negalima. Ji nesuprato kodėl, nes visi klausimai, kuriuos jums priminiau, susiję ir su teismo išlaidomis. Asmuo, kuris kreipiasi dėl santuokos nutraukimo, vien dalijantis turtą turi mokėti 3 proc. nuo reikalaujamos dalies vertės“, - sakė teisininkas.
Minėta moteris sakė net nežinanti, kur jos sutuoktinis gyvena ir geria degtinę. Butas - jos vardu, vaikai gyvena su ja. „Moteris nori tik tiek, kad vyras neturėtų jokių asmeninių teisių į ją, kaip į sutuoktinę, bet taip padaryti negali“, - komentavo K.Lipeika.
DELFI: Ar pasiteisino naujovė, kad žmonės, norintys išsituokti bendru sutarimu, tai turi daryti teisme?
K.Lipeika: Turiu dvejopą jausmą. Anksčiau pakako nueiti į civilinės metrikacijos skyrių ir, jei pora neturi vaikų, paduoti pareiškimus išsituokti. Kaži, ar teismo kontrolės nebuvimas buvo geras santuokos, šeimos išsaugojimo ir stiprinimo prasme.
Pagal naują tvarką ištuoka bendru sutikimu taip pat privalo būti nutraukiama teisme, tačiau ji suvaržyta tais pačiais reikalavimais, kaip santuokos nutraukimas ginčo tvarka, su visais turto dalijimais ir kitais klausimais.
Man atrodo, kad sudėtingesnė tvarka nėra gera, nes skatina vadinamąją latentinę santuoką – žmonės gyvena atskirai, bet tokio gyvenimo neįformina, kaip reikalauja įstatymas.
Dalis žmonių laukia, kad gal bus mažiau formalumų, pasikeis tvarka, nes dabar kiekvienas klausimėlis turi papildomą konfliktą – ir dėl turto, ir dėl vaikų išlaikymo.
DELFI: Žmonės mano, kad išsiskirti – vis sunkiau, tai vis ilgiau užtrunka ir vis daugiau kainuoja. Ką sako jūsų patirtis?
K.Lipeika: Kad išsituokti dabar sunkiau ir brangiau – tiesa. Valstybė, teismas be taip vadinamojo žyminio mokesčio nesprendžia jokių klausimų. Santuokos nutraukimo žyminis mokestis 100 litų, tačiau jei, pavyzdžiui, turi du kambarius ir nori juos padalyti, tai žmonėms atsieina 3 proc. turto vertės. Tos išlaidos yra labai didelės.
DELFI: Kas stabdo santuokos nutraukimo procesą?
K.Lipeika: Dabar jis ilgesnis dėl to, kad įstatymų leidėjas jį padarė sudėtingesnį.
Požiūrio, kurį jums dėstau, oponentai sako, kad visus klausimus teisme reikia spręsti, kad būtų apsaugoti vaikų interesai. Tačiau tai – tik vienas aspektas, nes jeigu teismas vietoje 1 ar 1,5 mėnesio tęsiasi pusantrų metų, psichologijos ir moralės požiūriu, vaiko interesai kenčia visą konflikto laiką.
Absoliutinti vien turtinių vaiko interesų, man atrodo, nereikėtų, todėl aš galvoju, kad norma, kuri skyrybų procesą padarė sudėtingesnį, nėra labai racionali.
Tarp kitko, iš savo praktikos galiu prisiminti dar kurioziškesnį įstatymų reikalavimą, kuris taikytas mano teisinės karjeros pradžioje. Tarybiniais laikais buvo tokia procedūra ištuokai registruoti: sutuoktiniai laikraštyje privalėjo paskelbti apie skyrybas, po to ateidavo į teismą, nors pirmos pakopos turėjo tik vieną teisę – juos sutaikyti.
Kadangi žmonės apie skyrybas jau buvo pasiskelbę laikraštyje, susipykę taip, kad sutaikyti nepasisekdavo, išsituokti galėjo tik to meto aukščiausiame teisme, tai yra, iš Skuodo važiuoti į Vilnių.
DELFI: Ir kuo visa tai baigėsi?
K.Lipeika: Kilo visiška suirutė. Pasidarė nebeaišku, kas su kuo gyvena, kas kieno vaikus augina ir kas apskritai šeimose darosi. Labai padaugėjo latentinių santuokų, kai faktiškai šeima iširusi, bet teisiškai tai nėra sutvarkyta.
Nežinau, ar dabartinė sudėtinga skyrybų tvarka neturės tokių pat pasekmių.
DELFI: Tai gal teisininkai jau kalba apie tai, kad reikėtų taisyti įstatymus, jei pripažįstama, kad jie žmonėms nenaudingi?
K.Lipeika: Kol kas nepastebiu, nes mūsų įstatymų leidėjas laikosi, mano požiūriu, keistos pozicijos - dalį įstatymų keičia kas dvi savaites, o dalies niekaip negali pakeisti, sako, kad reikia dar metus palaukti, pažiūrėti, kas čia darysis ir taip toliau.
Žinoma, normos stabilumas yra geras dalykas, bet ją reikia sukurti tobulesnę, kad nedarytų žmogaus gyvenimo sunkesniu.
DELFI: Vis dėl to, ar šioje srityje prognozuojate permainas?
K.Lipeika: Manau, pataisų galima laukti, jei atsiras daug šeimų, kurios neišsituokę gyvena kitose santuokose.
Vis viena, valstybė turės kažką daryti, kad žinotų tikrą situaciją. Tačiau kada tai įvyks ir ar įvyks, prognozuoti sunku.
Iš praktikos galiu pasakyti, jog dauguma į mane besikreipiančių asmenų nėra patenkinti sudėtinga santuokos nutraukimo procedūra. Žmonės stebisi, jiems keista. Kai vienam vyrui paaiškinau, kaip dabar galima nutraukti santuoką, pasakė piktą repliką: „Jūs gyvenkit savo įstatymais, aš savo gyvenimą gyvensiu savais“ ir išėjo.
DELFI: Dėl ko dabar dažniausiai nesutariama – vaikų, turto, dėl to, kad vienas kuris tiesiog nesutinka nutraukti santuokos ar kitų priežasčių?
K.Lipeika: Šeimos bylose praktikuoju jau keletą dešimtmečių, tačiau, man atrodo, jog ir anksčiau, ir dabar dažniausia konfliktų priežastis – tarpusavio nepagarba, nesupratimas, kad jei nenusileisi, nesieksi kompromiso, nieko nebus.
Jei žmonės nesupranta, kad šeimoje nėra nei vadų, nei pavaldinių, santuokos išyra. Labai gaila, bet tokio supratimo pasigendu ir tarp labai išsilavinusių žmonių, ne tik tarp tų, iš kurių ir negalime tikėtis brandesnio požiūrio į šeimą.
Dabar atsirado kiek daugiau priešpriešos dėl turtinių santykių, tačiau ši tendencija nedominuoja.
DELFI: Turtėjant visuomenei, matyt, neišvengiamai daugės ginčų dėl turto.
K.Lipeika: Taip. Prie to bando prisitaikyti ir įstatymų leidėjas, kurdamas visokias vedybines ir povedybines turtines sutartis. Ta prasme, išeičių yra, bet, manyčiau, turtinių vedybų pasekmių nereikėtų suabsoliutinti. Santuokos pagrindas ne tas.
Vedybų ir povedybinės sutartys sudaromos notarų biuruose. Tačiau visiems, kurie apie tai galvoja, reikėtų prisiminti, kad sutartys, nors ir sudarytos bei patvirtintos notaro, gali būti ginčijamos teisme.
Savo praktikos turėjau atvejį, kai 93 metų amžiaus vyriškis vedė 30 metų moterį, su kuria pragyveno lygiai savaitę. Paskui ta moteris pasakė: „Ką tu čia kvailioji? Galvoji, kad su tavimi gyvensiu, man tik reikėjo tavo pusės namo“.
Tuo atveju teismas pripažino, kad sandoris sudarytas apgaulės būdu, taip kad suabsoliutinti, jog pasirašyta turto tvarkymo sutartis nebus užginčyta, galima ne visais atvejais.
DELFI: Teko girdėti, kad dabar net besiskiriantiems bendru sutarimu privaloma samdyti advokatą. Ar tai tiesa?
K.Lipeika: Ne. Įstatymas kiekvienam suteikia teisę vesti bylą pačiam arba teisinei pagalbai kviesti advokatą.
Pasirinkimo niekas neriboja, tačiau žmogų ieškoti advokato verčia teisinė situacija. Kai į vieną bylą sudedami keli klausimai, jam tampa sudėtinga net paruošti ieškinį ir tada ieškoma advokato.
DELFI: Kokie Jūsų praktikoje trumpiausia ir ilgiausia skyrybų proceso trukmė?
K.Lipeika: Pagal dabartinius įstatymus, ilgiausia tęsėsi daugiau nei du metus. Apie trumpiausią sunku pasakyti, tačiau aš neįsivaizduoju trumpesnio proceso, kaip 3-4 mėnesiai, nes sudėtinga pati procedūra.
DELFI: O kiek kainuoja honorarai advokatams?
K.Lipeika: Priklauso nuo bylos sudėtingumo ir dalijamo turto vertės. Jeigu dalijatės milijono vertės turtą ir siekiate gauti 75 proc., bus vienas honoraras, o jei tik baldukus ir seną automobilį – kitas.
Pavyzdžiui aš asmeniškai dalyvauju bylose už 1 tūkst. litų ir netgi mažiau, kitose honorarai siekia nuo 4 iki 5 tūkst. litų ir daugiau.
DELFI: Kokios įtakos ištuokoms turi gyventojų emigracija, tai, kad daugėja mišrių santuokų, keičiasi žmonių vartojimo įpročiai – šeimos drąsiai ima ilgalaikes paskolas, investuoja ir pan.?
K.Lipeika: Ištuokų skaičiaus didėjimui tai turi didelės, bet ne lemiamos reikšmės. Vyro ir moters santuoka mėgsta ramybę ir pastovumą, o procesai, apie kuriuos kalbate, šiuos dalykus labai griauna.
Kai žmonės išsiskiria tarsi geram tikslui – užsidirbti pinigėlių ar dėl ko nors kito, dažnai išsiskiria ir iš tikrųjų, kaip du vienos šeimos dalyviai.
Apskritai požiūris į santuoką ir gyvenimą šeimoje jau yra ne toks, kokio pageidautų daugybė žmonių, pripažįstančių, kad santuoka ir šeima - esminė valstybės ir visuomenės struktūra.
Gal kiek pikčiau pasakysiu, tačiau požiūris į santuoką ir šeimą vis labiau lengvapėdiškas.
Kažkada sakydavau, kad neišsiskiria suprantantys, kad santuoka vyrui ir moteriai yra pasiaukojimas naujam gyvenimui, vaikų auginimui, žinojimas, kad teks atsisakyti dalies malonumų ir netgi dalies savo teisių.
Poros, kurios to nesupranta, dažniausiai jaučiasi nelaimingos, nes iš santuokos tikisi tik džiaugsmo ir malonumo.
