Šie du pastatai yra įrašyti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Po kruopštaus restauratorių darbo išskirtiniai kultūrinio palikimo liudininkai atsiveria ir visuomenei. Senuosiuose pastatuose su istorinės, meninės vertės interjerais įsikurs biurai ir kontoros.
Prieš kelis šimtus metų čia gyveno Vilniaus universiteto profesūros atstovai. Šie butai sostinės Pilies gatvėje 22-uoju numeriu pažymėtame name taip ir liko vadinami universiteto profesorių butais.
Tai vienas seniausių gyvenamųjų namų sostinėje, klasikinis senosios Vilniaus architektūros pavyzdys. Šis pastatas yra statinių komplekso, priklausiusio Vilniaus universitetui, dalis.
Pagal aną metą profesorių būstai buvo labai ištaigingi ir erdvūs. Kai kurie jų vėliau sudalyti ir pritaikyti gyventi kelioms šeimoms. Šiandien senojo pastato erdvės stebina atkurta XVIII-XIX a. sienų ir lubų tapyba. Tokių dekoro pavyzdžių išliko vos keli visoje Lietuvoje.
Unikalūs interjerai buvo išgelbėti, kai kelis apleistus, nugyventus komunalinius butus įsigijo bendrovė „Lelija“. Sunku patikėti, bet dar prieš 15 metų šiuose senamiesčio butuose nebuvo tualetų. Naujieji savininkai ryžosi butus restauruoti.
„Interjerų būklė buvo apgailėtina. Man su užuojauta sakė, kad čia nevargčiau. Tačiau įdėtos pastangos nebuvo bergždžios. Tame pačiame bute atidengėme ir restauravome kelių laikotarpių dekoratyvinę sienų tapybą“, – apie pabaigtą darbą pasakojo restauravimo projekto vadovė Audronė Kaušinienė.
Viename iš šių butų atidengtos ypač vertingos tapytos medinės lubos. Panašios tėra išlikusios Rūdninkų gatvėje, kur įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija.
„Manoma, kad lubos XVII-XVIII a. – Renesanso ir Ankstyvojo baroko sandūros laikotarpio. Ąžuolo lentos ir sijos ištapytos akanto lapais, toks motyvas – ir sienų tapyboje. Įdomu, kad akanto ornamento motyvas ant lubų nesikartoja, piešinys vis kitoks. Tiesa, lubos dar nėra baigtos restauruoti. Per kelis amžius nuo didelių apkrovų jos išlinko, todėl buvo ne tik restauruojamos, bet ir tvirtinamos“, – sakė restauratorė.
Lubas beveik pusmetį atidenginėjo penki specialistai, pasitelkę skalpelius ir šepetėlius. Restauracija dar nėra baigta, ją ketinama tęsti.
Restauratoriai džiaugiasi senuose pa-statuose aptikę nenudaužytą tinką. Senaisiais laikais sienas dažė ir dekoravo nenuvalę ankstesnių sluoksnių, todėl, jei jie išlikę, galima atidengti skirtingų laikotarpių puošybą.
Nors pastaruoju metu iki tinko nugremžtos sienos dažnai nuvilia kultūros paveldo specialistus, Pilies gatvės 22-asis namas buvo nuostabi išimtis. Toje pačioje erdvėje buvo atidengtas kelių istorinių laikotarpų dekoras. Viename iš butų galima gėrėtis ir Renesanso, ir Baroko, ir Klasicizmo epochoms būdinga sienų puošyba.
Dalis dekoro buvo restauruota su ypatingu juvelyriniu kruopštumu naudojant retušavimą. Istoriniai interjerai buvo prikeliami pagal visus restauravimo kanonus, pasitelkus senąsias technologijas. Pasak restauravimo projekto autorės, tik taip įmanoma deramai atgaivinti interjerų autentiškumą.
„Jei naudojamos artimos autentui medžiagos, tai jos tikrai atlaikys ir 100 metų. Be to, šiuolaikinių sintetinių dažų spalvos yra pernelyg sodrios, aštrios, atviros, tokios restauravimui netinka. Todėl patys gaminome tinką, glaistą, gaminome dažus iš kazeino, kalkių ir mineralinės kilmės pigmentų“, – pasakojo restauratorė.
A. Kaušinienė atkreipė dėmesį į originalų vieno iš butų dekorą. Spėjama, kad šis nedidelis melsvų tonų su antikinių vazų ornamentu kambarys yra buvęs miegamasis. Ir šiame, ir kituose kambariuose esančios apvalios nišos – tai kažkada buvę langai, išėję į kitas patalpas. Palubėje sušvitęs sportuojančių, besilinksminančių ir žaidžiančių antikinių figūrėlių ornamentas bene vienintelis toks Lietuvoje.
Neįtikima, kokius lobius saugo medinė tvora, metų metais slepianti Vilniaus ir Islandijos gatvių sandūroje stovintį XIX a. pradžios pastatą. Tačiau senamiesčio vaiduokliu vadinamame trijų aukštų pastate – plataus užmojo permainos. Čia restauruoti išskirtiniai prabangūs interjerai, sparčiai vyksta moderni rekonstrukcija.
Šis namas pagarsėjo, kai prieš penkiolika metų Kanados pilietė Regina Epštein-Paul pradėjo jo nuosavybės atkūrimo bylą. Per teismus atgavusi pastatą kanadietė 1993 metais jį pardavė verslininkui Vladislavui Kliukovskiui.
Tačiau teismų karuselė vėl įsisuko, suabejojus, ar R. Epštein-Paul namas grąžintas teisėtai. Kanadietė savo teises į nekilnojamąjį turtą vis dėlto įrodė. Pastatas keliavo iš rankų į rankas. Jo savininke buvo tapusi bendrovė „Kharti“, kuriai vadovavo Gruzijos parlamento narys, prieštaringai vertinamas verslininkas Valerijus Gelašvili. Prieš kelerius metus šį didelį namą sostinės centre įsigijo bendrovė „SNS“.
„Įspūdingus interjerus, senąsias krosnis pavyko restauruoti, nes namas visada turėjo šeimininkus, o jį pardavus, buvo nuolat saugomas. Jo savininkai puikiai suprato, kokia tai brangi vertybė.
Dar sovietiniais laikais šiame name (pagal Paminklų restauravimo projektavimo instituto parengtą projektą) restauravimo darbus buvo pradėję lenkų specialistai. Prie šio projekto teko dirbti ir man. Taip susiklostė, kad po kelerių metų pertraukos sugrįžau į tą patį objektą. Naująjį techinį projektą rengėme kartu su kolegomis architektais Tomu Grunskiu, Aušra Kudlaite ir Viktorija Makauskaite“, – pasakojo pastato projekto autorius Saulius Misevičius, mikliai nardydamas tarp išsiraizgiusių pastolių ir zujančių statybininkų.
Architektas dėkingas ir ankstesnio projekto bendraautoriui, neseniai mirusiam architektui Algiui Grigaravičiui už jo indėlį į pastato restauraciją.
Istorinį pastatą miesto centre ketinama baigti rekonstruoti bei restauruoti jau pavasarį. Pirmajame aukšte įsikurs parduotuvės, antrajame ir trečiajame – biurai, o naujai įrengtoje mansardoje bus prabangūs nestandartinių erdvių loftus primenantys butai.
S. Misevičiaus nuomone, šiuos butus greičiausiai rinksis brandaus amžiaus poros arba jauni žmonės, norintys komforto, saugumo ir originalaus būsto miesto centre. Beje, butai bus parduodami visiškai įrengti.
Vilniaus ir Islandijos gatvių sandūroje esančio pastato, kurį apgaubė permatomas stogas, kieme įsikurs įspūdinga kavinė. Į antrojo aukšto lygmenyje esančią aikštelę su kavine veda laiptai, į ją galima tiesiai nužengti ir iš antrojo aukšto biurų. Tai – originalus bei sėkmingas seno ir naujo derinys.
Baigiamo atnaujinti pastato architektūra priskiriama Istorizmo stiliui. Gausus ir puošnus vidaus dekoras liudija Renesanso tendencijas, jaučiama Nyderlandų manierizmo įtaka.
Namas Vilniaus ir Islandijos gatvių kampe yra minimas dar 1764 m. Pirmasis mūrinis statinys neišliko. Apie dviaukštį su rūsiais namą liudija vėlesnieji – 1889 m. – namo planų dokumentai. Pastatas buvo rekonstruotas net keturis kartus – 1889, 1922, 1927 ir 1938 metais.
Dabar atliekama namo rekonstrukcija – jau penktoji. Architektas S. Misevičius pripažino, kad tik po nemažų diskusijų su kultūros paveldo specialistais leista statyti mansardinį aukštą butams. Į juos patenkama iš koridoriaus, kuris iš kiemo pusės atrodo kaip stiklinė galerija.
„Naujadarai architektūros paminkle yra sudėtingas dalykas, tačiau tai – kompromisas, kuriam pavyko rasti balansą. Įrengti butai suteikia daugiau galimybių investicijoms į paveldo, menines vertes. Tikiuosi, pavyko suderinti verslo interesus ir paveldo išsaugojimo misiją“, – vylėsi projekto autorius.
Pastato būklę gerokai pagerino anksčiau dirbę lenkų restauratoriai, pakeitę perdangas. Atkurti interjerus padėjo Paminklų restauravimo projektavimo instituto sukaupti ir išlikę tyrimai.
Sostinės centrinėje dalyje esančiame name restauruota 30 kambarių. Jų interjeras vis kitoks. Pastate buvo išklotas šešių piešinio rūšių skydinis parketas. Ten, kur jis neišliko, išklotas naujas. Tačiau viskas, ką pavyko išsaugoti – kruopščiai atgaivinta ir restauruota. Pradedant langų rankenomis, baigiant lubų tapyba.
Kai kuriuose kambariuose restauruota sienų tapybos pavyzdžių. Kodėl ne visa tapyba? Projekto autoriai sako, kad tai – neįtikimai brangu. S. Misevičius neatmeta tokios galimybės, kad ateityje šių darbų bus imtasi.
O štai visa dviejų erdvių pastato laiptinių sienų tapyba atgims iš naujo ir sušvis pretenzinga eklektikos prabanga.
„Kiek įmanoma, autentas yra išsaugotas. Norėdami sutvarkyti sudūlėjusias vieno kambario tapytas lubas, restauratoriai išėmė gabalą tinko su piešiniu, jį restauravo ir vėl įdėjo atgal. Tai tipiškas restauravimo pavyzdys. Kur autentiška lipdyba buvo itin prastos būklės, naudotos atlietos senųjų lipdinių kopijos, naujos, bet nesukeliančios priešpriešos medžiagos.
Laikantis restauracijos principų, senovė neimituojama. Jokios kūrybos „remiantis analogais“ čia nerasime, nes nauja labai aiškiai atskirta nuo autentiška sena”, – restauravimo ypatumais dalijosi S. Misevičius.
Tapytos lubos daugybėje kambarių stulbina puošnumu ir prabanga. Vienose ištapyti keturis metų laikus simbolizuojantys siužetai. Nėra lubų, kurių nepuoštų įmantrūs gipso lipdiniai. Sienų ir lubų tapybą restauravo Vytauto Dzindziliausko įmonės specialistai.
Atskiras interjerų turtų klodas – koklinės krosnys. Trijų aukštų pastate išliko tik mažesnė dalis, kitos buvo išgriautos. Tačiau restauruotos 16 krosnių nepaliauja stebinti įvairove, rafinuota prabanga. Kai kurios krosnys buvo išardytos, todėl jos surinktos ir pastatytos iš naujo. Nemažai koklių buvo atkurti, pagaminti iš naujo ir tik įsižiūrėjus juos galima atskirti nuo senųjų. Krosnis restauravo tokių darbų patirtį turinti Aelitos Bielinytės bendrovė „Ugniavietė“.
Žinoma, senomis krosnimis nebebus šildoma, tačiau jos lyg monumentalios skulptūros puošia interjerus.
Istorinius Pilies ir Vilniaus bei Islandijos gatvių sandūroje esančių pastatų interjerus prikėlė iš naujo gyventi ne vienerių metų istoriniai tyrimai, restauravimo darbai ir solidžios privačios investicijos. Dalį reikiamų lėšų kaip kompensacijas skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Tiesa, tai, kas jau seniai įprasta civilizuotose šalyse, vis dar pakankamai nauja Lietuvoje.
Kultūros paveldo vertybės naujai būčiai dažniausiai prikeliamos privačiomis lėšomis. Valstybės kompensavimo mechanizamas veikia tik dvejus metus. 2007-ųjų pabaigoje keliolikai šalies kultūros paveldo objektų Kultūros paveldo departamentas skyrė milijoną litų. Tačiau tokios sumos, specialistų vertinimu, negana. Mat restauravimo darbai yra itin brangūs.
Kultūros paveldo departamento atstovams nekilo abejonių, ar reikėtų kompensuoti dalį lėšų už atkurtus interjerus. Vertybių sergėtojų manymu, restauravimo darbus atliko aukštos klasės specialistai, pasiektas kone maksimalus galimas rezultatas.
„Senieji interjerai smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Istoriniuose pastatuose pristeigus komunalinių butų, interjerai buvo be atodairos niokojami. Todėl išlikusio senojo dekoro pavyzdžių turime nedaug. Pastaruoju metu restauruoti senieji interjerai sostinėje išskirtinai įdomūs ir vertingi, kokybiškai restauruoti.
Vilniečiai ir miesto svečiai galės gėrėtis puikiais meno kūriniais“, – tvirtino Kultūros paveldo departamento direktorius daktaras Albinas Kuncevičius, pažadėjęs, kad ateityje finansinė parama atkuriamiems istoriniams interjerams didės.
