Štai jūs, aprengta mamos, o dalį sagų išdidžiai užsisagsčiusi pati, išeinate į kiemą. Jūsų akiratyje - smėlio dėžė. Jūs ketinate pažaisti su smėliu. Žengiate link dėžės, tačiau ne tuščiomis rankomis. Su jumis - jūsų ištikimi kibirėlis ir kastuvėlis. Jūs nueinate prie dėžės, atsitupiate ir...
Palaukite - ar jūs žinote, kaip padaryti, kad į kibirėlį įpiltas smėlis suformuotų gerą, gražų “pyragėlį”? Ir kokį smėlį geriau imti - sausą ar drėgną? Kažkodėl jūsų “pyragėliai” išeina labai birūs...
Jūs - vykusi strategė ir dar nežinia kokia taktikė. Dar nuo savo namo durų suplanavusi žaidimą su smėliu, jūs pajaučiate taktikos trūkumą.
Štai čia jums padės kitas vaikas. Jūsų metų berniukas tupi netoliese, ir jūs aiškiai matote, kokie dailūs jam išeina pyragėliai. Jis semia drėgnesnį smėlį, iki viršaus prikemša kibirėlį ir apvertęs tvirtai prispaudžia prie žemės. Jūs pabandote padaryti, kaip jis. Pirmą kartą jums išeina. Antrą - ne. Tada jūs suraukiate kaktą, patempiate lūpą, bet kadangi mamos šalia nėra, tai verkti nėra kam, ir jūs paprasčiausiai...
Stop. Nuo šiol jūsų gyvenimas gali pasukti skirtingomis kryptimis.
Pirmas variantas užtvirtins jus kaip strategę. Jūs nesistengiate išmokti iš berniuko jo gudrybių. Vietoj to jūs tiesiog atsidūstate ir sukuriate sau naują tikslą. Geriau jūs eisite pasiimti iš namų lėlę ir pavežiosite ją vežimėlyje. O kibirėlį numesite į kampą.
O gal būt geriau paprašysite mamos šokoladuko. Ir išeisite su šokoladuku į kiemą, kad berniukas pamatytų! Ir dar neaišku, ar jį jam duosite... Įdomus sprendimas - paprašyti berniuko, kad jis padarytų jums pyragėlių! Jums kažkiek nesmagu, kad pačiai nepasisekė, bet dėmesį užvaldę vizijos, projektai, fantazijos greitai nuneša užmarštin jūsų taktinį atsilikimą nuo vyriškos lyties...
Antras variantas užtvirtins jus kaip taktikę. Jūs įdėmiai žiūrėsite į berniuko darbą ir bandysite pakartoti jo veiksmus. Galbūt net pritūpsite šalia jo. Tada jis pamatys, kad jums neišeina ir parodys: žiūrėk, kaip reikia. O jūs tyliai pažiūrėsite ir pabandysite pakartoti. Ir štai jums ėmė sektis! Jūs įsitraukėte į procesą. Ir kam jums daryti ką nors kita? Jūsų mąstysena suka visai ne link naujų tikslų. Kur kas labiau jus ima dominti instrumentų klausimai: kuris kastuvėlis geresnis - plastmasinis ar metalinis? Kur gauti kibirėlį su išspausta gėlyte – su juo išeina tokie gražūs “pyragėliai“?
Nejučiom bėga laikas, ir tik mamos balsas: ”Valgyti!”- parodo jums, ką daryti. Tiesa, tuo metu jums teko vadovautis ne tiek ateities vizijomis, kiek dėmesiu “čia ir dabar”. Liko nepaliesta lėlė, o šokoladuką per tą laiką suvalgė tėtis. Na ir kas? Argi ne geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje?
Iki darželinio amžiaus mes esame visokie - ir strategiški, ir taktiški. Tačiau jau darželiniame amžiuje ima ryškėti, o mokykliniais metais aiškiai įsitvirtina viena iš mėgstamiausių orientacijų. Ir kaitalioti jas darosi sunkiau, nes psichiniai procesai specializuojasi, tampa įprastiniais, o dažnai naudojama “vaga” gilėja.
Stratego mėgstamiausi psichiniai procesai - intuicija ir - rečiau - į išorę nukreipti pojūčiai kombinacijoje su mąstymu ir jausmais. Intuicija - tai sugebėjimas numatyti, įsivaizduoti, gyventi daugiau laike, o ne erdvėje. Įdomu, kad strategai dažnai netgi akinukus nešioja. Jei jūs pažiūrėsite į stratego žvilgsnį, jums gali pasirodyti, kad jis “ne čia”. Jis žiūri kažkur toli. Ne, jis jus pastebi, bet kažkaip įdomiai - šoniniu matymu. Ateitis jam - labai realus dalykas. O dabartis - miglotas. Jei jis suplanavo savaitės pabaigoje pirmą kartą nuvažiuoti į baseiną, tai pirmadienį kalba taip, tarsi tai jau įvyko: ”na štai, ėmiau lankyti baseiną...”
Strategas nesunkiai suranda savo gyvenimo pašaukimą - juk jis gyvena laike. Tačiau jo nerimas - nežinojimas, kaip ką padaryti, nes dažniausiai jis dalykus tik pradeda, bet neužbaigia. Todėl jo didžiausias aliarmas - kai pačiam reikia sutvarkyti mašiną ar sugedusį čiaupą. Rankų darbai jam - mokyklinis siaubas.
O štai taktiko mėgstamiausi psichiniai procesai - loginis mąstymas ir emocijos kombinacijoje su pojūčiais , ir ypač - patys kūniški pojūčiai. Pojūčiai neša informaciją apie erdvę, t.y. apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Taktiko žvilgsnis aiškiai nukreiptas į jus arba į objektą. Jis nelabai moka žiūrėti į ateitį. Ir pasako: ką čia apie ją kalbėti? Kas čia žino, kas bus?
Jis dėmesingas, pastebi detales. Sugedusi mašina ar bėgantis čiaupas jam - įdomus iššūkis. Jis pabando, pabando ir sutaiso. Rankų darbas taktikui - malonumas. O nerimas kyla iš laiko nejautimo. Taktikui sunkiau suvokti, kokia jo gyvenimo prasmė. Jis ilgai neišsirenka specialybės, ilgai neranda pašaukimo. Todėl ir nelabai save vertina, vis jaučiasi niekam nereikalingas.
Kodėl? Argi intuicija negali derintis su gerai išvystytais pojūčiais?
Padarykite eksperimentą. Pažiūrėkite į savo kambario sienas. Kaip laikosi tinkas? Kaip atrodo tapetai? Tuo metu, kai jūs tai darote, atkreipkite dėmesį, kad laikas tarsi sustoja.
O dabar pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodys šios sienos po dešimties metų. Įsivaizdavote? Pastebėkite - tam, kad pereitumėte nuo regėjimo prie įsivaizdavimo, jūs turėjote “išjungti” regėjimą. Jis ėmė jums maišyti (kai kurie žmonės, kad įsivaizduotų, net turi užsimerkti). Kartu atsirado neramus laiko pojūtis. Intuicija negali eiti kartu su regėjimu, ir laikas mūsų psichikoje atsiskiria nuo erdvės.
Dabar jūs galite suprasti, kuo stratego pasaulėžiūra skiriasi nuo taktiko. Ir netgi galite padaryti išvadą, ko kiekvienam reikia.
Strategas nepaprastai vertina tuos, kurie jo pradėtus projektus sugeba išdailinti, įgyvendinti ir užbaigti. Jam praktinė pagalba - didžiulė dovana.
Taktikas labai dėkingas tiems, kurie pasako jiems, ką verta daryti, nes tuo pačiu jie įgyja gyvenimo prasmę. Be šito jų rankos nusileistų.
Vadinasi, strategams geriausi pagalbininkai - taktikai. Taktikams geriausi pagalbininkai - strategai.
Taip žmonės ir gyvena kartu, ir dėl to, tarp kitko ir išgyvena. O kaip jūs manėte - argi ne žmonių bendrumas ir pagalba sudaro žmogiškumo esmę?
