Informatiką;
Vadybą;
Teisę;
Dažniausiai baigę šiuos mokslus studentai ir dirba pagal specialybę: su kompiuteriais, įstaigų vadovais ir advokatais.
Sekantį trejetuką užima studijuojantys:
Ekonomiką;
Anglų ir skandinavų filologiją;
Socialinį darbą;
Ir šie žmonės kažkaip įsidarbina: buhalterijose ir bankuose, vertimų biuruose ir ministerijose, slaugos namuose.
Ir paskutinis trejetukas: tie, kurie studijuoja:
Politikos mokslus;
Psichologiją;
Žurnalistiką.
Šitie bando prasimušti į diplomatus ir ambasadorius, psichoterapinius centrus, spaudą ir televiziją.
Pirmas klausimas: kodėl pirmoje vietoje informatika? Naivus žmogus atsako: todėl, kad informatikui vakaruose nesunku rasti darbą, ir dar moka vos ne taip, kaip nei ministrui. Na, o kodėl tuomet visi žmonės nestoja į informatiką? Vėl naivus atsakymas: todėl, kad stoja tik gabūs matematikai. Ir kas iš jų būna pabaigus mokslus? Atsakymas: dažniausiai iš jų pasidaro kompiuterių ir jų tinklų specialistai.
Na, o dabar pažiūrėkime tiesai į akis: o ką jie su tais kompiuteriais daro? Teisingai, jie derina naudingą visuomenei darbą su visiems žinomomis pramogomis. Kokios tos pramogos, jūs puikiai žinote ir be manęs: kokie puslapiai dažniausiai žiūrimi internete? Ką? Iš „p“ raidės? O ką daro susėdę vakarais prie kompiuterių tinklo keli jaunuoliai? Klausimas retorinis. Žaidžia.
Vadinasi, pamirškime pinigus ir meilę matematikai. Jie – slapti intersekso ir žaidimų mėgėjai, kurie laisvalaikiu nuo šių užsiėmimų kažką ten sukuria. Kažką tokio, kas vis vien vieną kartą pakimba arba sugriūna nuo virusų atakos. Ir dar neaišku, kuri jų dalis pati tuos virusus ir kuria.
Tiesa, ar jūs pastebėjote, kad daugumoje filmų , tarkime, „Juros periodo parkas“, „Rytojus niekad nemiršta“ ir kt.- programuotojai dažniausiai yra labai nesimpatiški ir nesportiški vaikinai su didybės manija? Jūs atvirai pasakykite man: ar jums Bilas Geitsas patinka? Bet kokiu atveju, informatikai - tai akiniuoti, sulinkę žmonės išblyškusiais veidais, kurie nuo per ilgo sėdėjimo pasidaro trečios lytinės orientacijos žmonėmis - jie mylisi su motinine plokšte, o potenciją jiems atstoja procesoriaus taktinis dažnis....
Štai vadybininkai. Jūs puikiai žinote, kad Lietuvoje nuo seno gerbiama valdžia. Lietuvis visuomet siekė prasimušti į ją. O vadybininkai, tik pradėję dirbti, irgi siekia daryti karjerą. Su džiaugsmu ir viltimi toks jaunuolis pradeda savo darbą įstaigoje. Kada nors jis taps „generaliniu direktoriumi“. Kitaip jis ne vadybininkas. Tik ką reiškia daryti karjerą?
Tai reiškia, pagal amerikiečio Piterio principą, nuolat judėti link savo nekompetentingumo. Vieną dieną vadybininkas gauna paaukštinimą ir tampa visiškai nekompetetingas. Tuomet jis suserga radikulitu, hipertonija ir nutukimu. Ir pačiame paaukštinimo įkarštyje jam tas paaukštinimas pasidaro nemielas. O aukštą atlyginimą suvalgo didelės pagal padėtį išlaidos: naujam namui, naujai mašinai, žmonos kailiams ir dantims, užsienio kurortui ir vaikų studijoms užsienyje.
Kažkokia absurdiška gyvenimo linija, tiesa? Taigi, vadybininkai - tai žmonės, kurie prakaituodami dvidešimt metų nuolat kopia į kalną, kurio viršūnėje jie randa užrašą: „jūs lipote veltui. Su balandžio pirmąja“.
Na, o dabar – teisininkai. Juos pas mus myli dėl dviejų dalykų: dėl aukštų atlyginimų ir dėl saugumo: kai pats gaudaisi įstatymuose, tai ir skylę kokią įstatymuose rasi, ir žinosi, kokioje skylėje slėptis, jei kas. Teisininkai, kaip žinia, remiasi dviem žodžiais: “bausti“ ir “leisti“.
Vadinasi, kas? Vadinasi, jie pagal savo natūrą privalo būti ne linksmo temperamento, o rūstūs ir moralistiški. Linksmas alaus ir moterų mylėtojas irgi, žinoma, gali būti teisininku, tačiau jei jis dirbs daug metų, jo veide vis vien atsispindės rūstumas ir moralė, visokie „reikia“, „turi būti „ ir “privalo“… Juk jis atstovauja teisę leisti ir teisę bausti. Koks čia gali būti dar linksmumas? Turi būti svarbos jausmas ir rimtumas. Psichoanalitine kalba kalbant, tai „super- ego“ žmonės.
Prisiminkime, kad „super- ego“ – tai pasąmoninga mūsų psichikos dalis, kuri talpina savyje tėvelių reikalavimus: kas gražu, kas ne, kas moralu, kas ne, koks tu privalai būti ir kaip nubausti save, jei nebūsi. Siaubas kažkoks, tiesa? Kas juos atveda į tokias niūrias vietas, kaip teismas, arbitražas, juristo kabinetas? Žinoma, ne meilė gyvenimui. Jei toks žmogus mylėtų gyvenimą, tai dirbtų didžėjumi arba su karvėmis. Ne, jį , be jokios abejonės, veda slaptas noras teisti, t.y. susitapatinti su baudžiančiais juos vaikystėje moralistiškais tėvais. Taigi jie - slapti jėzuitai. Ir vieną dieną visi patys vienas kitą nuteis.
Trumpai prabėgsime per kitas populiarias specialybes.
Ekonomistai - pinigų skaičiuotojai. Naivūs vaikai, tikintys, kad suskaičiuoti ką nors- reiškia valdyti ką nors. Psichoanalitine kalba kalbant, tai vaikai, linkę į žaidimus su tuo, ką ankstyvoje vaikystėje tik ir galima valdyti – savo kūno turiniu - taigi mėgdavo ilgai sėdėti ant puoduko…
Užsienio kalbų filologai - augo šeimose, kuriose tėvai nesusišnekėdavo. Tekdavo versti tėvelio kalbą mamytei ir atvirkščiai. Naiviai tikisi, kad jų sugebėjimai ves į tokį pat gerbūvį vertėjų biure, ministerijoje, mokykloje - cha- cha. Jei ten būtų santarvė, žmonės susitartų ir be žodžių...
Socialiniai darbuotojai - daug kalbantys geri žmonės didelėmis akimis, už minimalų atlyginimą tenkinantys savo mazochistinius polinkius, padėdami vargšams. Vaikystėje jiems trūko užuojautos ir meilės, todėl visą gyvenimą jie siekia rūpintis tais, kurie yra vargingesni už juos. Slapti pasipūtėliai, besimėgaujantys savo altruizmu.
Politikai - vaikystėje apie jų rašinius mokykloje mokytojai sakydavo: “prašau, rašyk taip, kad būtų mažiau vandens“. Klanas, visą gyvenimą užsiimantis tuo, kad jų kalbą galėtų suprasti kuo siauresnis ratas žmonių: “valstybės plėtros kontrolės inspekcija nedviprasmiškai laikosi Ženevos modelio integruojant kontrolės mechanizmus į demokratizavimo struktūras“…
Psichologai - daug tylintys geri žmonės, tik vyrai ne didelėm akim, o skvarbiom, ir dar jie būtinai būna su barzdomis. Moterys nešioja megztinius, o veiduose būna amžina ironiška šypsena. Moka du klausimus: “kaip tu dėl to jautiesi?“ ir „ ką tau tai reiškia?” . Niekad neatsako į klausimus kitaip, nei „o kaip tu pats manai?“ Vaikystės neturėjo.
Žurnalistai- žmonės, kuriantys gyvenimą tokį, kokį, jų nuomone, žmonės nori jį matyti. Iš pradžių smalsauja, kas vyksta kitų žmonių gyvenimuose, po to sukuria savo išgirsto ir pamatyto versiją. Panašūs į psichologus, tik viską užrašo, nufilmuoja ir atiduoda viešam pasimėgavimui į eterį. Vaikystėje tėvai juos užklupdavo žiūrint pro rakto skylutę ir neleisdavo skleisti gandų. Todėl niekada nebūna patenkinti redaktoriais, kuriuose pasąmoningai mato tėvus.
Bet pakaks - tęsinį jūs sugalvosite patys.
