Ilgai buvo neabejojama, kad per didelis miltinių ir saldžių patiekalų suvartojimas susijęs su per dideliu svoriu - kuo daugiau žmogus valgo angliavandenių, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus nutukęs. Kad piktnaudžiaujant angliavandeniais nutunkama, manyta, nes angliavandeniai organizme gali būti perdirbami į riebalus.
Seniai žinoma, kad organizmas nekaupia angliavandenių atsargų. Tai yra – kaupia, bet labai nedideles. Visos angliavandenių atsargos – tai 60-80 gramų glikogeno (gyvulinio krakmolo) kepenyse ir maždaug toks pats kiekis raumenyse. Tai apie 600 kilokalorijų – ketvirtadalis, o gal net ir penktadalis to, ko žmogui reikia per dieną. Palyginimui: tiek angliavandenių yra 250 g baltos duonos.
Atrodytų logiška, kad organizmas, negalintis rezervuoti didelio angliavandenių kiekio, perdirba jų perteklių į riebalus. Tokia galimybė iš principo yra. Esti fermentų grandinės, kurios gali iš angliavandenių molekulių fragmentų sudaryti riebalų molekules. Graužikų, kurių įprastame maiste labai daug angliavandenių ir labai mažai riebalų, organizme jos puikiai funkcionuoja. Atrodytų, žmogaus organizme viskas turėtų vykti taip pat.
Vis dėlto, kai šis klausimas imtas tyrinėti išsamiaui, paaiškėjo, kad riebalai iš angliavandenių gaminami tik vienu kartu suvartojus labai daug angliavandenių. Labai daug – tai 300-500 g. Daug ar mažai? Pabandykite per valandą suvalgyti pusę kilogramo cukraus – štai ir gausite 500 g angliavandenių.
Gyvenime taip dažniausiai nebūna, visų pirma dėl to, kad organizmas gan griežtai reguliuoja saldumynų vartojimą. Veikiausiai kiekvienas prisimenate, kaip mamos vaikystėje jums drausdavo smaližiauti prieš valgį, nes taip galima sugadinti apetitą - saldumynai sukelia sotumo jausmą...
Jau seniai mokslininkai domisi, kaip kasdieniame gyvenime reguliuojamas žmogaus apetitas ir maisto suvartojimas. Pastaruoju metu didžiausio pripažinimo sulaukė hipotezė, kad apetitas tiesiogiai susijęs su gliukozės kiekiu kraujyje ir glikogeno – kepenyse.
Kai cukraus lygis kraujyje sumažėja, atsiranda alkio jausmas, kai padidėja – sotumo jausmas. Suvartojus cukraus gliukozės kiekis kraujyje per valandą-pusantros padidėja iki maksimumo. Štai kodėl saldumynai, suvalgyti 20-30 min. iki valgio, gali paveikti apetitą.
Pasirodė, kad angliavandenių suvartojimas tam tikrą dieną priklauso nuo to, kiek jų buvo suvartota anksčiau. Jei dieną prieš tai suvalgėme daug miltinių ir saldžių patiekalų, glikogeno atsargos organizme didelės, ir logiška, kad šiandien angliavandenių negalėsite suvalgyti daug, be to, net nenorėsite.
O kam skirti angliavandeniai, esantys maiste? Daugiausia - energijos susidarymui. Daugumai mūsų žinomas šilumos jausmas, apimantis po sotaus maisto – taip deginami angliavandeniai.
Išvados:
Žmogaus organizmas įprastomis sąlygomis nenaudoja angliavandenių riebalams kaupti. Angliavandenių vartojimas gan griežtai organizmo kontroliuojamas, todėl sumažėja tikimybė jų persivalgyti. Dar daugiau, tyrimai parodo, kad kuo daugiau žmogus vartoja angliavandenių, tuo mažiau jam šansų papilnėti. Pasirodo, angliavandeniai saugo nuo apkūnumo.
Pagaliau yra tyrimų, ir nemažai, kurie parodo, kad jei riebalų žmogaus maiste nedaug (skirtingais duomenimis, mažiau nei 25-35 g per dieną), labai didelė tikimybė, kad žmogus ims lieknėti. Ir šis poveikis pastebimas vartojant bet kokius miltinių ar saldžių patiekalų kiekius.
Tuomet dera paklausti, kodėl gi taip ilgai antsvoris buvo siejamas būtent su miltiniais ir saldžiais patiekalais? Kodėl ir dabar daugelis norinčių sulieknėti baiminasi valgyti produktus, kuriuose gausu angliavandenių?
Atsakymas paprastas. Angliavandeniai, kurie kur kas patrauklesni organizmui nei riebalai, išstumia riebalus iš oksidacijos proceso. Kitaip tariant, jei valgoma daug angliavandenių, būtinybė oksiduoti riebalus (ir organizmo gebėjimas juos oksiduoti) sumažėja.
Jei riebalų maiste pakankamai, jų kaupimo tikimybė padidėja. Be to, kartais miltiniai ir saldūs patiekalai būna dar ir riebūs. Šokoladas – 35-45% riebumo, trapios tešlos gaminiai – 20-25%, kremai – 15-55% ir taip toliau.
Tačiau jei maiste mažai riebalų, organizmo galimybės jį oksiduoti visada viršys jo kiekį organizme arba bus jam lygios. Šiuo atveju žmogaus svoris mažų mažiausiai bus stabilus. Juk tai puiki galimybė palaikyti normalų svorį: ne daugiau kaip 30-40 g riebalų per dieną, kiek tik nori miltinių ir saldžių patiekalų – makaronų, kruopų, duonos, kepinių, cukraus ir neriebių saldžių gaminių (uogienių, džemų, pastilių, zefyrų, marmelado ir pan.).
