„Homoseksualumas – visada šeimyninių santykių pasekmė. Jau nuo 18 mėnesių berniukai, kuriems iki tol neatskiriama jų dalis buvo motina, pradeda siekti tėvo. Tačiau šis dažnai nepajėgia atsiverti savo vaikui, nors ir trokšta būti šalia, - teigė T. Dolfo-Smithas Seime vykusioje konferencijoje „Pripažinti mūsų poreikius: pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“.
Anot pašnekovo, dauguma jo sutiktų homoseksualios pakraipos žmonių vaikystėje turėjo emociškai šaltus tėvus.
„Vaikas, kuriam trūksta tėvo dėmesio, vėliau, pradėjęs lankyti mokyklą, taip pat jaučiasi ir tarp bendraamžių. Nemažai homoseksualistų turėjo prilipdytą „nevykėlio“ etiketę. Kitaip tariant, jie jautė socialinę izoliaciją, kurią įveikti gali tik stipresnio charakterio asmenybės“, - pasakojo lyčių ekspertas.
Anot T. Dolfo-Smitho, nuo 12 metų berniukus pradeda veikti hormonai, ir visos etiketės, kurios šiems prilipo vaikystėje, dar labiau išryškėja. „Jie psichologiškai pradeda atsiskirti nuo tėvų, tačiau kartu – ir nuo savo lyties. Vyriškumas jiems tampa kažkokia paslaptimi, todėl jie su įdomumu jį stebi kituose berniukuose. Didžiulis informacijos srautas, kuris pasiekia visuomenę iš gėjų bendruomenės, jiems sukelia tik dar didesnę sumaištį“, - įsitikinęs pašnekovas.
Kunigai ragino melstis
Pats T. Dolfo-Smithas, gimęs Pietų Afrikoje, europietės bei maišytos rasės azijiečio šventiko šeimoje, prisipažįsta vaikystėje taip pat labiau už viską troškęs tėvo meilės, tačiau šis dažniausiai ją dalindavęs kitiems. Misionierius namuose būdavo retas svečias.
„Vėliau, jaunystėje buvau išprievartautas grupės berniukų. Šis įvykis buvo labai skaudus, tačiau tai buvo ir savotiškas dėmesio ženklas iš vyriškosios pusės“, - atviravo ekspertas.
Beje, T. Dolfo-Smithas šeimoje buvo auklėjamas kaip giliai tikintis žmogus, todėl pajutęs, kad jo susidomėjimas vyras įgauna seksualinių apraiškų, pagalbos kreipėsi į krikščioniškos bendruomenės atstovus. Tačiau iš jų sulaukė tik patarimo daugiau melstis. Daug metų, tvirtai sugniaužęs kumščius, jis taip ir darė. Sulaukęs 20-ties suprato, kad jo lytinis potraukis vyrams tik sustiprėjo.
„Žinoma, Pietų Afrikoje ši tema buvo tabu. Tačiau kai laimėjau stipendiją studijuoti JAV, viskas pasikeitė. Kas nėra įsitikinęs dėl savo lytinio potraukio, geriau tegu nevyksta į Niujorką, – juokavo pašnekovas. - Pamatęs gatvėje daugybę homoseksualių porų, rimtai susimąsčiau šia tema. Tiesa, kaip tikintis, vėl kreipiausi į krikščionių vadovus. Jie ir vėl paragino mane daugiau stengtis. Netgi pasiūlė pasimylėti su moterimi. Tačiau po šios lytinės patirties dar kartą įsitikinau, apsisprendžiau galutinai. „Arba tuoj pat mane pakeiti, arba aš pasiduodu“, - pareiškiau Dievui ir pasinėriau į homoseksualų gyvenimą“.
T. Dolfo-Smithas prisipažįsta, kad gyvendamas su vyru, kurį mylėjo, patyrė savotišką palaimą. Tai buvo žmogus, su kuriuo jis pagaliau pasijuto savimi ir nebejuto nerimo, kovodamas su savo potraukiais. Tačiau baigėsi ir ši idilė. Mat jis vaikystėje atsivėrusios tuštumo neužpildė net ir ši meilė.
Pašnekovas savo „atsivertimą“ sieja su dar vienu kunigo pasirodymu jo gyvenime. Pastarasis, skirtingai nuo kitų, ne pamokslavo, o stengėsi išklausyti ir suprasti. „Kalbėdamas su juo išsiaiškinau, kad mano homoseksualumą suformavo šeima bei gėda, kad esu geltonodis baltaodžių pasaulyje. Kai pradėjau dorotis su žaizdomis, pradėjau keistis“, - tikino šis.
Šiuo metu T. Dolfo-Smithas yra vedęs ir augina keturis jau paauglystės sulaukusius sūnus. „Šiandien didžiuojuosi tuo, kad man patinka būti vyru. Nesakau, kad vėliau niekada nesu jautęs potraukio kitam vyrui. Tokiems, kaip aš, gijimo procesas vyks iki mirties. Užeinantis potraukis man yra signalas, kad tapau pažeidžiamas“, - neslėpė pašnekovas.
Homoseksualumą ginti pradėjo moterys
Panašiai mąsto ir Gintautas Vaitoška – lietuvių psichoterapeutas, šiuo metu dėstantis Tarptautiniame santuokos ir šeimos studijų institute Austrijoje. Jo teigimu, 46 proc. homoseksualių moterų ir 80 proc. homoseksualių vyrų tėvai turėjo rimtų psichikos problemų. Dauguma jų gan anksti – vos sulaukę trejų metų- išgyveno tėvų skyrybas.
Anot psichoterapeuto, šiuo metu pasaulyje prasidėjo lytinė revoliucija, kurios moto – žmogaus lytį galima išugdyti ir visiškai nesvarbu, kuo jis gimė. Beje, lyties svarba pradėta neigti prasidėjus moterų judėjimams, kovojantiems už lygias vyrų ir moterų teises.
„Tai, kad buvo pradėta kalbėti apie lyčių lygiateisiškumą, davė daug naudos“, - pripažino pašnekovas. Tačiau perdėtas žavėjimasis lyties perkūrimo idėja, anot G. Vaitoškos, nepasiteisino.
„Tai patvirtina plačiai nuskambėjusi istorija su 1965 metais Kanadoje gimusiais dvyniais. Vienas jų gimė su pažeistu lytiniu organu, todėl buvo nuspręsta jį „perkurti“ į mergaitę. Tačiau mergaitė vystėsi prastai, blogai mokėsi, buvo labai pikta. Galiausiai, jau paauglystėje, prieš dar vieną operaciją, jos pasiteiravo, ar ji nori būti moterimi. Pasirodė, kad savo moteriško kūno ji nekenčia“, - pasakojo pašnekovas.
Vėliau mergaitei buvo atliktos operacijos, grąžinusios vyriškumą. Vėl tapęs vyru, jaunuolis vedė, tačiau nuo patirtos traumos neatsigavo ir baigė gyvenimą savižudybe. Vėliau tą patį padarė ir jo dvynys.
„Daugybė tyrimų rodo, kad nuo pat gimimo berniukas yra berniukas, o mergaitė yra mergaitė. Lytinės orientacijos keitimas per operaciją – ne gydymas, o bendradarbiavimas su psichine liga. Lytį pakeitęs žmogus neigiamo savęs vertinimo neatsikrato“, - įsitikęs G. Vaitoška.
