Susirūpinimas prastėjančiomis suaugusiųjų ir vaikų vertybinėmis nuostatomis, noras atkreipti dėmesį į vertybinio ugdymo svarbą mokykloje, gražus prieš porą metų Klaipėdos apskrities Valstybinės švietimo priežiūros tarnybos organizuoto forumo doriniais klausimais pavyzdys paskatino suburti grupelę švietimo darbuotojų, kurie jau dvejus metus siūlo mokykloms vertybinio ugdymo projektus ir organizuoja jų įgyvendinimą.
2004 metais Klaipėdos miesto mokykloms buvo pasiūlytas ugdymo projektas ,,Vaikų ir jaunimo vertybinių nuostatų ugdymas“, kuriame dalyvavo beveik visos miesto mokyklos, o projekto rezultatai vėliau buvo apibendrinti konferencijoje.
Po šios konferencijos buvo nutarta darbą tęsti inicijuojant naują projektą ,,Gerumo mokykla“. Projektas prasidėjo per mokinių Kalėdų atostogas, kurių metu buvo organizuota labdaros akcija-mugė „Vaikai – vaikams“. Renginys buvo labai vertingas, nes mokiniai patys gamino suvenyrus, juos pardavė ir nutarė, kiek gautų pajamų skirti labdarai.
Šimtai vaikų galėjo pasidžiaugti padėję labai sunkiai sergančiam vaikui. Tai buvo puikios dorinio ugdymo pamokos.
Kitas šio projekto renginys ,,Gerumo mokyklos mokytojas“ įvyko praėjusį penktadienį naujai įrengtoje Pedagogų švietimo ir kultūros centro salėje. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, miesto savivaldybės Švietimo skyriaus, Pedagogų švietimo ir kultūros centro, Jaunimo centro ansamblio „Dolce musica“ (vad. D.Pielikienė, V.Paulauskas) sveikinimais ir dovanomis buvo pagerbti mokyklų bendruomenių išrinkti mokytojai, sėkmingiausiai besidarbuojantys vertybinio ugdymo srityje. Renginio metu su Klaipėdos universiteto dėstytoju M.Šidlausku buvo diskutuojama apie mokytoją, mokyklą, visuomenę. Įkaitusias diskusijas gitara gesino šio instrumento virtuozas E.Jonavičius.
Kodėl mes tai darome?
Suprasdami, kad nei mūsų, nei apskritai kokiomis nors iniciatyvomis, akcijomis, projektais situacijos iš esmės nepakeisime, vis dėlto iš šios veiklos matome šiokią tokią naudą.
Pirmiausia mes atkreipiame dėmesį į didžiulę problemą ir neleidžiame jos pamiršti.
Mokyklos bendruomenės ugdymo projekto organizatorius informuodavo apie vertybinio ugdymo renginius, ir iš šios informacijos buvo galima susidaryti nuomonę, kad mokyklose netrūksta gražių iniciatyvų, gerų darbų, matyt, pasiekiama ir neblogų rezultatų. Mes siūlėme 2005-uosius mieste skelbti Vertybinio ugdymo metais, 2006-uosius - Gerumo mokyklos metais.
Mokyklos, priėmusios pasiūlymus, planuodamos savo darbus, kreipė didesnį dėmesį į dorovinio ugdymo problematiką, ugdymo programas bent šiek tiek orientavo į vertybinius dalykus, inicijavo daug gražių darbų.
Be abejo, naivu būtų šokinėti iš džiaugsmo, kad mes, grupė vienminčių, mieste „pagerinome“ vertybinį ugdymą. Džiaugiamės bent tuo, kad jau keletą metų ,drumsčiame vandenį, kad didžioji dalis mokyklų nebuvo abejingos, reagavo į mūsų kvietimus, pasiūlymus. Naudos iš viso to buvo. Rašau buvo, nes gruodžio pirmąją ,,Gerumo mokyklos“ projektas bus baigiamas geriausių projektų aptarimu, mokyklų apdovanojimu ir susitikimu su profesoriumi L.Donskiu.
Dėl ko nerimaujame
Susitikime su M. Šidlausku praėjusią savaitę diskutavome, kodėl tokia nelinksma situacija šalyje, kokios mokyklos, kokio mokytojo reikia esant tokiai situacijai. Ugdymą reglamentuojančiuose dokumentuose dorinio ugdymo dalykai lyg ir nėra pamiršti. Tačiau nuo dokumento iki vaiko širdies, įsitikinimų – didžiulė praraja. Strateginių švietimo dokumentų nuostatos, deja, taip ir lieka nuostatomis. Dėl kokių priežasčių – nelengva atsakyti. Viena iš jų, matyt, yra jau įsisenėjęs utilitaristinis ugdymo suvokimas, apsiribojantis žinių kaupimu, kai ugdymo tikslu tampa pasiruošti egzaminams ir įstoti į aukštąją mokyklą.
Jau daug metų kalbame apie pernelyg perkrautas, akademiškas ugdymo programas, tačiau niekas nieko net nebando keisti. Švietimo ir mokslo ministerija teigia, kad mokytojai gali „lengvinti“ programas, mokytojai kontrargumentuoja egzaminų reikalavimais. Tuo diskusija ir baigiasi.
Kai pamokoje reikia kuo daugiau mokiniams žinių „prikimšti“, dorovės klausimai dažniausiai lieka nuošalyje.
Ir vis dėlto diskusijos metu prieita prie nuomonės, kad pasaulį reikia pradėti tobulinti nuo savęs. Galime sukurti vykusius projektus, parašyti tobulas programas, bet jos ir liks popieriaus lapais, jei mokytojas negalės jų įgyvendinti, jei mokinys negalės ar nenorės jų įsisavinti. Kaip jaučiasi mokytojas, kokį jis mato save ir kokį jį mato aplinkiniai (ypač mokiniai) – svarbiau už bet kokias programas. O šiuo metu mokytojas dažnai per daug pavargęs, piktas, nusivylęs, pilkos gyvenimo kasdienybės nualintas. Sakoma, kad geriausias auklėjimas yra asmeninis pavyzdys. O kad taip būtų, reikalingas nuoširdumas, atsivėrimas. Ar gali mokytojas būti atviras mokiniui, kuris jį žemina ar niekina? Be abejo, ne. Todėl jis, lyg ir galėdamas mokyti ir auklėti per savo asmenybės pavyzdį, susigūžia, nutolsta nuo vaiko, iš mokytojo ugdytojo tampa tik mokytoju.
Norint išspręsti bet kokią problemą, būtina susitelkti, pasidalinti atsakomybės naštą. Dabartinėje visuomenėje, mokykloje, šeimoje to sutelktumo, pasidalijimo atsakomybe labai trūksta. Visuomenė priekaištauja mokyklai, mokykla – vertybes praradusiai šeimai, visuomenei. Užburtas ratas. Nors ratas ir tobula forma, šiuo atveju iš jo reikia stengtis ištrūkti. Tad dirbkime kartu.
