Kol mes jauni, tol esame stiprūs ir sveiki. Sendami mes netenkame jėgų, sveikatos bei gebėjimo daugintis, kol galiausiai mirštame. Taip mes svarstome, kalbėdami apie senatvę. Vis dėlto mūsų planetoje gyvena ir tokie organizmai, kuriems senatvė visiškai nereiškia silpnumo, negalėjimo daugintis ir mirties. Todėl senatvės sąvoką biologijoje jau seniai reikėjo persvarstyti, nes organizmo nykimas su metais – nėra gamtos dėsnis. Tokią išvadą padarė Pietų Danijos universiteto mokslininkai.
„Daugelis žmonių, tarp jų ir mokslininkai, įprato manyti, kas senėjimas – kažkas neišvengiamo, tai kas vyksta su žmonėmis, ištinka visus organizmus Žemėje: visos rūšys su amžiumi tampa silpnesnės ir miršta. Taip nėra“, - įsitikinęs tyrimo autorius profesorius Owenas Jonesas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“. Jo metu biologai ištyrė 46 skirtingas augalų ir gyvūnų rūšis. Buvo iškelta hipotezė, kad visų jų gebėjimas daugintis ir mirties tikimybė – tai du svarbiausi senatvę apibūdinantys parametrai – priklauso nuo amžiaus. Tyrimui buvo pasirinkti absoliučiai skirtingi organizmai: 11 rūšių žinduolių (įskaitant žmones), 12 kitų stuburinių, 11 bestuburių, 12 augalų ir vienos rūšies dumbliai.
Bandydami paaiškinti senėjimo reiškinį anksčiau mokslininkai teigė, jog gyvi organizmai išlaiko savo gebėjimą funkcionuoti kol geba susilaukti palikuonių. Pagal tai sprendžiant reiktų manyti, kad visi gyvi organizmai baigiantis vaisingumo laikotarpiui turi nukaršti.
Kalbant apie žmones, toks pastebėjimas teisingas tik iš dalies. Kaip rodo danų tyrimas, šiuolaikinių Japonijos moterų mirties tikimybė pradeda pamažu augti iškart po jų gimimo. Tačiau praėjus nemažai metų po vaisingo laikotarpio pabaigos moterys ir toliau rūpinasi vaikaičiais, o jų mirties tikimybė išlieka pakankamai maža. Mirtingumas stipriai išauga tik sulaukus labai garbingo amžiaus. Pavyzdžiui, tų pačių Japonijos moterų tarpe mirties tikimybė išauga dvidešimt kartų sulaukus šimto metų.
Tuo žmonės išsiskiria iš visų kitų gyvūnų rūšių, nes jokiai kitai rūšiai jokiame amžiuje nėra būdingas toks mirtingumo šuolis – paprastai šis rodiklis per visą gyvenimą neišauga daugiau nei penkis kartus.
Daugelio rūšių mirtingumas iš tiesų su amžiumi didėja. Tai būdinga daugeliui žinduolių, įskaitant žmones ir orkas, taip pat bestuburiams, pavyzdžiui, vandens blusoms. Tačiau egzistuojančioms senėjimo teorijoms dviejų grupių organizmai nepaklūsta. Pirmajai priskiriami tie, kuriuos visą gyvenimą nuolat lydi tikimybė žūti, pavyzdžiui, vėžys atsiskyrėlis (lot. Pagurus bernhardus) ir gėlavandenė hidra (lot. Hydra vulgaris). Jų organizmai nekežta, o tai galima vertinti kaip atsparumą senėjimui. Laboratorinėmis sąlygomis gėlavandenės hidros tikimybė mirti yra tokia maža, kad ją galima vadinti nemirtinga.
„Ekstrapoliuojant laboratorinius duomenis, mes galime manyti, kad net ir po 1400 metų 5 procentai hidrų populiacijos tegyvens“, - patikino O. Jonesas.
Taip pat yra daug rūšių organizmų, kurių mirtingumo lygis beveik nepriklauso nuo amžiaus. Prie jų priskiriami rododendrai (lot. Rhododendron), didžiosios zylės (lot. Parus major), gyvavedis driežas (lot. Zootoca vivipara), baltakaklė musinukė (lot. Ficedula albicollis), pirštuotoji laminarija (lot. Laminaria digitata), jūrinė ausinukė (lot. Haliotis rufescens) ir raudonkojė varlė (lot. Rana aurora).
Vis dėlto, yra ir tokių organizmų, kurių tikimybė mirti su metais mažėja. Prie jų priskiriami, pavyzdžiui, raudonoji gorgonija (lot. Paramuricea clavat) ir dykuminis vėžlys (lot. Gopherus agassizii). Nors mirties rizika niekada neišnyksta, tačiau senatvėje šie organizmai turi daugiau galimybių sulaukti kito gimtadienio, nei jaunystėje.
Ne mažiau įvairialypė ir skirtingų rūšių vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus. Žmonių gebėjimo daugintis amžius pakankamai trumpas, tačiau žmonės ir iki tol, ir po to nugyvena nemažai metų. Panašiai yra ir tarp tokių gyvūnų, kaip banginiai, šimpanzės, gemzės ir paukštvanagiai (lot. Accipiter nisus). Yra ir tokių rūšių, kurių vaisingumas su amžiumi tik didėja. Toks pavyzdys – agavos. Priešingai yra su laisvėje gyvenančiais nematodais (apvaliosiomis kirmelėmis) – jų gebėjimas daugintis prasideda nuo gimimo, iš esmės jų gyvenimas prasideda nuo dauginimosi ir su amžiumi vaisingumas tik mažėja.
„Nuostabu, tačiau mes net negalime įsivaizduoti organizmo, kurio gyvenimo ciklas neegzistuotų gamtoje, - įsitikinęs O. Jonesas. - Nevertėtų senėjimo vertinti kriterijumi, kiek organizmas gyvena. Priešingai, kur kas įdomiau nustatyti amžių remiantis mirties rizika: kokiame amžiuje ji didėja, o kokiame mažėja“.
Pasak mokslininkų, gauti rezultatai padės biologams kitaip pažvelgti į žmogaus organizmo senėjimo procesą.
