Prakeikta vieta?
Ne sykį, įvairiais metų laikais, lankiausi šioje paslaptingoje vietoje, ir kiekvieną kartą užplūsdavo vis kitokie keisti jausmai, nors nesu prietaringas. Ekstrasensai teigia nustatę prie Velnio duobės didelę energetinio lauko anomaliją. Jų žodžius patvirtino ir mokslininkai. Ši vieta taip dažnai lankoma turistų, kad net įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą.
Velnio duobė tūno giliai miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, tačiau rasti nesunku: Aukštadvario miestelio viduryje pasukime į šiaurę plentu Vievio link ir tuoj už miestelio kairėje pusėje pamatysime rodyklę į šį gamtos paminklą. Trys kilometrai per apsnigtą mišką neprailgs, juo labiau kad kelelis tai kyla kalvon, tai sminga į apačią.
Priėję ar prišliuožę slidėmis automobilių stovėjimo aikštelę vidury girios, nepulkime garsiosios duobės ieškoti prie pat tos aikštelės, o dar paėjėkime keliu į priekį - va, ji dešinėje. Kodėl ji velnio? Šito negalėjo pasakyti nė savo knygoje "Nešė velnias akmenį" šią įžymybę aprašęs garsus geologas Valentinas Baltrūnas, kurio tėvas rašytojas Aleksas Baltrūnas netoli nuo šios vietos turėjo nusipirkęs sodybą.
"Galbūt todėl taip žmonės pavadino tą vietą dėl to, kad ji buvo esą prakeikta, baisi. Be to, duobės dugne telkšo liūnas, kuriame paskęsdavę aplinkinių žmonių gyvuliai", - svarstė V.Baltrūnas.
Atpildas už nuodėmę
Vienas padavimų byloja, kad čia kadaise stovėjusi aukšta ir graži bažnyčia. Sykį pro ją ėjęs kaimietis pamatęs, kad šios bažnyčios kunigas mylisi su merga. "Kad tu skradžiai žemę!" - pasipiktino žmogus, ir kunigas, merga bei bažnyčia prasmego.
Esą kai duobėje dar būdavę vandens, jame žmonės įžiūrėdavę bažnyčios bokštų kryžius.
Anot kito padavimo, į ką tik pastatytą Užuguosčio bažnyčią arkliais vežė varpą. Važiuojant mišku pro Velnio duobę, vežimo ratas nusmuko, varpas nuriedėjo į duobę ir prasmego. Teko į bažnyčią kelti kitą varpą. Kai juo būdavę skambinama mišioms, iš Velnio duobės atsiliepdavo ten nugarmėjęs varpas.
Taip pat sklando gandas, esą toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi viena mergina. Jis norėjo ją vesti, bet jau buvo kartą susituokęs bažnyčioje, tad antrą kartą to daryti negalėjo. O mergina be kunigo palaiminimo nesutiko už jo tekėti.
Tada jiedu nuėjo pas kleboną. Vyras išsitraukė kardą ir grasindamas juo įsakė kunigui: „Apvesdink mus!“ Šis pakluso. Tuo metu, kai jaunikis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia nugrimzdo į gelmes. Piemenys, kurie šiose vietose ganė gyvulius, kurį laiką dar girdėjo varpų skambesį, kartais rasdavę ir velnių išmestų kryželių.
Praeiviai naktį neretai girdėdavę iš Velnio duobės sklindant kažkokius šūksnius, gyvulius kažkokia antgamtiška jėga įgindavusi į šią duobę, kur jie nuskęsdavę, o po kurio laiko jų lavonai išplaukdavę netoliese telkšančiuose Škilietų ežerėliuose. Visa tai - esą velnių darbas, todėl ir kilo pavadinimas „Velnio duobė“.
Paslapčių taku
Užkopę į virš duobės pakibusią Trakų miškų urėdijos miškininkų dailiai iš rąstų suręstą apžvalgos aikštelę nustebsite: toji "duobė" - didžiulis (200 metrų skersmens), gilus (beveik 40 metrų) bei idealiai apvalus stačiais šlaitais krateris, apaugęs eglėmis. Unikalus vaizdas!
Bene todėl, pasak V.Baltrūno, ir gimė hipotezė, jog Velnio duobę išmušė meteoritas, kuris kažkada tėškėsi į šią aukštumą. Tačiau stiklo, į kurį būtų susilydęs nuo smūgio smėlis, meteorito skeveldrų ir kitų meteoritiniams krateriams būdingų požymių čia kol kas nerasta. V.Baltrūnas mano, kad duobė atsirado įsmukus žemei, kai po ja ištirpo nuo ledynmečio likęs didžiulis ledo luitas.
Duobės šlaite susiformavusia terasa lankytojai išmynė taką. Šalia jo pastatyta rodyklė „Paslapčių takas". Juo eidami nusileisite į patį dugną, kuriame plyti pelkė. Dabar ji užšalusi, o vasarą ten bristi nerekomenduojama – klampiame duobės dugne slūgso beveik dešimt metrų durpių. Paėję tuo pačiu keleliu už Velnio duobės truputį į priekį, rasite du jau minėtus Škilietų ežerėlius, kurie, kaip manoma, susisiekia su duobe.
Už pusantro kilometro - Škilietų piliakalnis, nuo kurio atsiveria gražūs apylinkių vaizdai. Netoli nuo čia, taip pat kalvelėje, yra ir Velnio duobės sesė, tik gerokai mažesnė - šimto metro skersmens, 20 metrų gylio, jos dugne taip pat pelkutė.
Panaši Velnio duobė yra ir Estijoje, tik mūsiškė pagal apimtį yra 4 - 5 kartus didesnė. Beje, šalia takelio į estų Velnio duobę pastatytos iš medžio išdrožtos velniukų figūros.
Velnio vardas populiarus
Ką dar apie šį keistą gamtos kūrinį mano mokslininkai? Anot lietuvių mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus, tautosakoje velnias būdavo dažnai suprantamas kaip mitinė milžiniška gamtą kurianti būtybė. Tad nenuostabu, jog jos vardu mūsų krašte pavadinta daugiau kaip 400 gamtos objektų – akmenų, raistų, ežerų ir t.t.
Mokslo žmonės daug kartų ir įvairiais prietaisais matavo bei tyrė Velnio duobę. Vėl ir vėl buvo nustatyta, jog šios taisyklingos apvalios duobės skersmuo viršuje apie 200 m, o gylis svyruoja nuo 37 iki 47 metrų, be to, dar minėtosios durpės.
Praėjusio šimtmečio viduryje net buvo manoma, esą Velnio duobė prie Aukštadvario – giliausia duobė Lietuvoje, todėl 1964 metais ji paskelbta geologiniu gamtos paminklu. Tačiau ežerotyrininkas Aleksas Garunkštis priminė, jog netoli Molėtų telkšančio Malkėstaičio ežerėlis yra dar gilesnis - 57 m, o Tauragno ežero gylis - 60,5 m. Taigi Lietuvoje gilių duobių netrūksta, tik jos nuo mūsų paslėptos po vandeniu.
Velnio duobės dugne telkšo 0,4 ha pelkė, kurios skersmuo 60-63 metrai. Duobės link leidžiasi kelios senos raguvos. Aplink - priemolingos kalvos, kurias tikriausiai sukrovė prieš maždaug 16 tūkst. metų iš čia besitraukiantis ledynas.
Versijos - nepatvirtintos
Kaip, mokslininkų nuomone, duobė atsirado? Yra net keletas hipotezių. Viena jų spėja duburį susidarius, kai nuo tirpstančio ledyuno krito vandens krioklys – jis esą ir išmušęs papėdėje gilią duobę.
Kita versija teigia, jog duobė galėjo susidaryti, kai požeminis vanduo išnešė smulkų smėlį požeminiu upeliu į Škilietų ežerėlį. Trečioji hipotezė- esą duobė susiformavo ištirpus žemėje palaidotam ledo luitui, kuris per ledynmetį buvo atitrūkęs nuo ledyno atitrūkęs ir užsilikęs.
Statūs Velnio duobės šlaitai, palyginti mažas skersmuo ir stebinantis apvalumas perša ir meteorito kraterio hipotezę. Tuo labiau, jog iš tiesų panašių įdubų, kurias padarė meteoritai, pasaulyje yra nemažai, ir daugumos jų parametrai artimi Velnio duobei.
Geriausi tokios kilmės įrodymai būtų sprogimo metu susidarę mineralai ir panaši kosminė medžiaga. Velnio duobės šlaituose ir aplink ją buvo surinkta ir ištirta įvairių riedulių skeveldrų, juose aptikta kvarco, tačiau mokslininkai vis dar nesiryžta tvirtinti, jog Velnio duobė – meteorito pasekmė.
Duobėje išgręžti gręžiniai parodė, kad ji susidarė smėlio storymėje, kurios apatinė dalis labai smulki ir tankesnė už viršutinę. Nustatyta, jog senovėje ši duobė buvo bent 10 m gilesnė negu dabar. Duobės dugne dar tebesiformuoja durpės. Profesorė Meilė Kabailienė jose aptiko daug liepų, guobų, lazdynų ir alksnių žiedadalkių. Jų analizės atskleidė, jog žiedadulkės susidarė maždaug prieš 10 tūkst. metų. Mokslininkai spėja, jog maždaug tada susiformavo ir Velnio duobė.
Gamtos mįslė dar neįminta
Fizikos mokslų daktaras Rimantas Petrošius, atlikęs energoinformacinius Velnio duobės stebėjimus, nustebo. „Čia ypač aktyvi vieta, kur kertasi įvairių stiprių geologinių biolaukų struktūros“, - pareiškė mokslininkas.
Fiziko dėmesį atkreipė tai, kad Velnio duobėje ir aplink ją žaliuoja nemažai augimo anomalijų turinčių medžių. Mokslininkas nustatė, kad Velnio duobė - stiprus dirgiklis žmogaus organizmui. Gali būti, kad pastaroji informacija patvirtina tai, ko ligi šiol apie Velnio duobę nežino ir negali išsiaiškinti mokslininkai, tačiau spėja vietos žmonės ir legendomis perduoda iš kartos į kartą. Tad Velnio duobė tebėra iki šiol dar neatspėta gamtos mįslė, kurios tyrimai tebesitęsia.
