Pasaulyje organų persodinimo operacijos laukiančiųjų sąrašuose kasmet atsiranda šimtai tūkstančių žmonių – inkstai yra patys „paklausiausi“ organai, kurių, deja, sulaukia gana nedidelė pacientų dalis. Panašus pacientų kiekis miršta organo taip ir nesulaukę.
Inkstų nepakankamumas – nepagydoma problema. Vieninteliai būklės palengvinimo būdai yra dializė ir prastai veikiančio organo persodinimas. Ir abu šie būdai nėra panacėja – jie tik laikinai pailgina paciento gyvenimą, apsunkindami jį įvairiais apribojimais. Pavyzdžiui, dializuojamiems pacientams rekomenduojama per parą išgerti ne daugiau litro skysčių. O persodinti inkstai veikia vidutiniškai 10-15 metų, be to, nemažai sunkumų sukelia pastangos išvengti organo atmetimo reakcijos.
Sugebėjus atrasti naują pakaitinių organų šaltinį, kurio neribotų donorų stoka, nesunkintų imuninės atmetimo reakcijos ir kuris veiktų visą paciento gyvenimą, būtų žengtas milžiniškas žingsnis į priekį.
Masačūsetso (JAV) bendrosios ligoninės medikas Haraldas Ottas su kolegomis mokslininkais išaugino inkstą naudodamiesi eksperimentiniu metodu, kuris jau anksčiau buvo taikomas funkcionalioms širdims, plaučiams ir kepenims auginti.
H. Ottas paėmė žiurkės inkstą ir specialiame tirpiklyje iš jo pašalino visas funkcines ląsteles – iš organo liko tik baltas ląstelinis matriksas, kolageno pagrindas, suteikiantis organams jų trimatę struktūrą.
Naujagimių žiurkių kraujagysles ir ląsteles paėmęs mokslininkas jomis „užsėjo“ inksto pagrindą, kuris 12 dienų buvo mitybinėje terpėje, kol ląstelės išaugo ir padengė pagrindą. Tuomet mokslininkai įsodino organą gyvai žiurkei, kur jis sėkmingai filtravo gyvūno kraują ir šalino šlapimą. Darbo rezultatus publikavo prestižinis mokslo leidinys „Nature Medicine“.
Šio mokslinio darbo autoriai rėmėsi metodais, kuriuos pirmoji sukūrė JAV bioinžinierė Doris Taylor – ji 2008 metais išaugino pilnavertę plakančią širdį. Kolageno struktūrą, likusią po ląstelių nutirpinimo, mokslininkė aprašė kaip kažką panašaus į kepsnio gyslas, plėves ir kremzles.
Pasak H. Otto, jų metodus dar reikia patobulinti, bet vieną dieną jų darbas gali suteikti galimybę ligos ar traumų sužalotus inkstus pakeisti užaugintais lygiai taip, kaip dabar jie keičiami donorų inkstais. Idealiu atveju naujieji inkstai būtų auginami iš paties recipiento ląstelių, todėl jam nereikėtų visą likusį gyvenimą vartotoji imunitetą slopinančių vaistų, padedančių išvengti atmetimo reakcijos.
