Dažnas iš mūsų nežino, kad liūto dalis mūsų kūno ląstelių nėra mums pavaldžios ir nėra mūsų. Šios ląstelės yra gerokai mažesnės ir lengvesnės nei mūsų raumenų, kaulų, odos ir vidaus organų ląsteles. Jos nėra matomos plika akimi ir slepiasi mūsų viduje, o apie jas mokslas sužinojo tik su pirmų mikroskopų atsiradimu XVII amžiuje. Kas tai yra? Tai yra šimtai trilijonų mažų ir neįtikėtinai valdingų despotų – bakterijų ir mikrobų, gyvenančių žmogaus kūne. Susimastykime. Jei mes esame mažuma, kodėl tebegalvojame, kad esame laisvi ir nepriklausomi?
Mūsų nematomi, nežinomi ir dažnai ignoruojami draugai yra neįtikėtinai svarbūs mūsų gyvenimuose: alergijos, nutukimas, atsparumas ligoms, efektyvios vakcinos – viskas nuo jų priklauso. Esame tikrai stipriai priklausomi nuo šių mažyčių padarų. Bet realybė yra dar liūdnesnė: šie mažyčiai padarai yra mūsų pasąmoninė ir sunkiai suvokiama dalis, kuri turi savus interesus, nebūtinai sutampančius su mūsų interesais. Su mumis gyvenančiam mikrobiomui mūsų dieta yra gyvybės ir mirties klausimas. Ir geras klausymas yra, ar negali taip būti, kad tos mažos bakterijos verčia žmones socializuotis, už mus pasirenka pageidaujamą maistą bei be gailesčio įsiterpia į mūsų nuotaikas? Gal tai jos valdingai mums pasako, ką mes veiksime, ką jausime, gal tai jie savanaudiškai pakeičia mūsų planus ir motyvus? Jei tai tiesa, šie maži niekadėjai su mumis elgiasi taip, lyg būtume jų klusnūs tarnai, o mūsų laisva valia būtų tik mitas…
Idėja, kad paprastas organizmas gali kontroliuoti sudėtingesnį, nėra nauja. Iš tikrųjų mokslininkai žino aibę tokių pavyzdžių, kuomet parazitas valdo savo šeimininką. Vorai, kurie vietoj sau įprastų voratinklių audžia „skėčius“, nes juos apkrėtė lerva, kuriai reikalinga užuovėja nuo vėjo ir lietaus. Toxoplasma gondii dauginasi katėse, bet gali išgyventi ir kitose žinduoliuose, kurie suserga toksoplazmoze. Sergančios pelės tampa „draugiškomis“ katėms, tad parazitas pasiekia savo pagrindinį nešėją, kai „nedraugiška“ katė suėda pelę. Parazito užkrėstos moterys tampa šiltesnės ir atviresnes, o štai vyrai pasidaro įtaresni ir pavydesni. Ophiocordyceps unilateralis grybas užkrečia skruzdėles. Pats nemokėdamas judėti, grybas išnaudoja skruzdėles tam, kad įveiktų gan didelius atstumus. Tokių pavyzdžių galime rasti tikrai daug: virusai, bakterijos, grybai, kirmėles, širšės ir daug kitų gyvių moka užvaldyti savo šeimininkų protus.
Mūsų „nematomi draugai“ galėtų potencialiai daryti tą patį. Kalbant metaforiškai, mūsų mikrobiomas yra „įtariamasis“, kuris turi motyvus, būdus bei galimybes įvykdyti „nusikaltimą“ prieš mūsų laisvą valią – gali valdyti žmogų! Ir tai yra daugiau nei naivi fobija. Žarnyno bakterijos turi visa būtiną biocheminį potencialą: jos moka pačios gaminti dopaminą ir serotoniną. Šias medžiagas mūsų nervų sistema naudoja komunikacijai tarp neuronų. Dar daugiau, aplink mūsų virškinimo sistemą yra neįtikėtinai tankus nervų mazgas, kuriame neuronų skaičius yra apie pusę procento nuo neuronų skaičiaus smegenyse ir net 5 kartus daugiau nei jų yra nugaros smegenyse! Kaip matote, mūsų „įtariamieji“ net stengtis neturėtų: vos ne idealios sąlygos „idealiajam nusikaltimui“…
Pabuvome detektyvais, surinkome motyvus, susipažinome su galimybėmis. Kas gi mums liko? Sužinoti būdus ir surinkt „įkalčius“. Prieš rinkdami „įkalčius“, turime atkreipt dėmesį į tai, kad kuo įvairesnis žarnyno mikrobiomas, tuo įvairesni bakterijų interesai. Vienos labiau mėgsta mėsą, kitos linkę į vegetarišką maistą. Kuomet tiek daug bakterijų turi savus ir vis kitokius interesus, jos dažnai tarpusavyje konfliktuoja ir joms būna sunkiau įvykdyt „nusikaltimą“. Tačiau vos tik žarnyne pradės dominuoti viena iš rūšių, jai turėtų būti gana lengva pakreipti mūsų norus savo pusėn. Kitaip sakant, kuo skurdesnė bakterijų įvairovė, tuo dažniau žmogus turėtų jausti nepaaiškinamus potraukius maitintis kažkokiu konkrečiu produktu.
Šią vos ne detektyvo vertą loginę išvadą gan komiškai patvirtina nuo apsirijimo kenčiančių žmonių įspūdžiai, kurie kalba apie keletą savų „aš“ bei impulsyvų persirijimą. Prevotella bakterijos mėgsta angliavandenius, maistinės skaidulos suteikia pranašumą Bifidobakterijoms, Bacteroidetes šeimyna mėgsta tam tikrus riebalus. Specializuotos bakterijos, kaip Roseburia spp., mėgsta polisacharidus. Japonijoje gyvenantys žmonės turi bakterijų, virškinančių jūržoles, o Afrikos gyventojai gali turėti bakterijų, kurios virškina celiuliozę.
Ir tikrai. Beprotiškai norite šokolado? Tai geras pavyzdys, kai mūsų nuvertintos ir ignoruojamos antrosios pusės garsiai mums sako: „norime šokolado!“ O mes bandome atsispirti įkyrioms mintims apie šokoladą, juk laikomės dietos, mums negalima saldaus maisto. Bet dienos pabaigoje geidulingai suleidžiame dantis į kartų juodą šokoladą ir po keleto minučių alkis dingsta. Kas tai buvo?
Savo analizėje JAV mokslininkų grupė kalba apie daugybę būdų, kaip mūsų nematomi despotai gali mus paveikti. Pradedant nuo elementaraus papirkimo malonumo hormonais iki įsiterpimo į mūsų nervų bei receptorių veiklą. Jei mes suvalgome kažką, kas jiems būtina, mes gauname chemikalų kokteilį, sukeliantį mūsų prisirišimą prie šio maisto. Suvalgę arba išgėrė tai, kas patinka mūsų „valdovams“, jie paveikia mūsų nervų sistemą, todėl pagerėja mūsų nuotaika, sumažėja stresas ir mes jaučiamės laimingesni. Tą patvirtina ir bandymai, atlikti su laboratorinėmis pelėmis. Specialų maistą su probiotikais gavusioms pelėms dingo stresas bei padidėjo jų ištvermingumas. Kuomet tyrėjai perpjovė pelėms nervų dalį, vedančią iš žarnyno į likusią centrines sistemos dalį, stresą panaikinantis ir pelių ištvermingumą padidinantis probiotikų efektas visiškai dingo.
Kartais bakterijos sukelia fizinį skausmą. Tai labiausiai apsimoka bakterijoms, gyvenančioms kūdikių organizmuose. Pilvo skausmai verčia kūdikius dažniau verkti, todėl tėvai dažniau juos maitina, kas suteikia bakterijoms daugiau maisto. Tas pats mechanizmas gali veikti ir suaugusius: kuomet maiste trūksta bakterijoms reikalingų medžiagų, jos gali sukelti skausmą, kuris nedings kol bakterijos negaus to, ko nori.
Kitas būdas paveikti mus – pakeisti mūsų skonio receptorių jautrumą bei jų išraiškas. Apie tai byloja eksperimentai, kuriose bakterijos pakeitė pelių skonio receptorius ir privertė pelės valgyti riebesnį (skanesnį) maistą. Iš kitos pusės, šį įtaka gali būti ir naudinga: sveikas bakterijas turinčios pelės mažiau valgė saldaus maisto, o apie šios prielaidos realistiškumą kalba ir pacientai, kuriems buvo atliekamos žarnyno operacijos, po kurių pasikeisdavo jų skonio pojūčiai.
Klajoklinis nervas arba nervas klajokis (nervus vagus) yra kitas įtakos mechanizmas, kurį išnaudoja mūsų mažieji despotai. Ne šiaip sau blokavus šį nervą pacientams drastiškai krenta svoris ir sumažėja apetitas. Gal tai tas kanalas, per kurį mūsų „šeimininkai“ mus valdo? Ir tikrai, mokslininkai šiame nerve aptiko receptorius, kurie gana jautriai reaguoja į tam tikrų bakterijų buvimą žarnyne.
Hormonai yra paskutinė „virvutė“, kurią gali patampyti mūsų mažieji „lėlininkai“. Gyvendami su mumis daugiau nei 4 milijonus metų, mikrobai prisitaikė prie musų ir prireikus moka pasigaminti mūsų hormonus, kurie keičia mūsų nuotaikas ir elgesį. Tai gali skambėti neįtikėtinai bet apie pusę mūsų kūne esančio dopamino pagamina mūsų „mažieji despotai“! Ką jau kalbėti apie serotoniną, kurio jie pagamina didžiąją dalį. Serotoninas yra svarbus neurotransmiteris susijęs su depresija, galvos skausmais bei psichinėmis ligomis. Gal tai yra būtent tas pagrindinis „įrodymas“, kurio mes ieškojome? Be šių svarbių neurotransmiterių, mūsų mažieji „valdovai“ dar gamina daugybę kitų svarbių hormonų, veikiančių alkio jausmą, kontroliuojančių agresyvumą ir veikiančių mus motyvuojančiai.
Nors visa ši teorija ir skamba neįtikėtinai, bet egzistuojantys šalutiniai „įrodymai“ sako, kad tai nėra tušti prasimanymai. Moksliškai nustatyta probiotikų nauda metant svorį, kas labai dailiai įsipaišo į mūsų „detektyvinio“ tyrimo rėmus: gaudami probiotines bakterijas, mes padidiname žarnyno bakterijų įvairovę ir bakterijoms–„senbuvėms“ tampa sunkiau mus kontroliuoti.
Laimei, ryšys tarp žmogaus ir jo bakterijų yra abipusis. Esu rašęs, kad ėmusis veiksmų pokyčių žarnyne galima sulaukti jau po 24 valandų, todėl visada galime paimti „vairą“ į savo rankas. Užtenka mums pakeisti savo kasdienę mitybę, pradėti vartoti probiotikus ir prebiotikus arba antibiotikais sunaikinti nepageidaujamą bakterijų rūšį, pasikonsultuoti su specialistais ir optimizuoti žarnyno bakterijų įvairovę, ir pastebėsime, kad mūsų mažieji lėlininkai praranda savo despotiškumą ir tampa mielais bei paklusniais padarėliais.
Dar daugiau, mes galima priversti savo mažus despotus nuveikti kažką ir mums naudingo! Taip, taip! Žinodami jų neįtikėtiną įtaką mūsų nuotaikai, skausmams bei streso pojūčiui, mes galime pabandyt priversti juos mus… išgydyti. Tikras ėjimas žirgu! Būtent tokius bandymus nagrinėja nauja medicinos sritis, dirbanti su psichobiotikais. Kas yra psichobiotikai? Tai yra specialios bakterijos, kurioms patekus į žarnyną pagerėja nuotaika, išnyksta stresas, dingsta depresyvios mintys. Ir tam visai nereikia antidepresantų ar kokių nors psichotropinių arba narkotinių medžiagų!
Kaip matote, šio „detektyvinio tyrimo“ pabaiga skamba jau nebe taip pesimistiškai kaip pradžia. Jei jau viskas taip neblogai, niekas netrukdo dar truputį „pavarvinti seilę“ ir paklausti: „O ar bus dar?“ Gal mes galime paspartinti mūsų protą? Ar galėtų mūsų žarnyno flora teigiamai paveikti mūsų protinius gabumus?
Kaip tai būtų įmanoma? Logiškai mąstant, galimas kelias būtų per bakterijų gaminamus hormonus ir per mūsų imuninių ląstelių mobilizaciją. Mes gi nustatėme, kad kuo įvairesnis maistas, tuo įvairesnis mikrobiomas, o sveikas ir įvairus mikrobiomas susijęs su gera psichologine būkle.
Pasidairę galime lengvai rasti ir keletą papildomų „įkalčių“. Pasirodo, probiotikai ir įvairus maistas yra susiję su geresne senyvo amžiaus žmonių smegenų veikla, geresniais protiniais gabumais bei su oresne senatve. Dar daugiau, mokslininkai aptiko, kad probiotikai gali palengvinti gyvūnų kognityvinius gabumus, tačiau jie vis dar neturi jokių patvirtinimų, kad panašus efektas būtų stebimas ir žmonėms.
Štai tokios prieštaringos yra mūsų nematomos, nesuprastos, dažnai mūsų ignoruojamos antrosios pusės. Maži, neklusnūs bei maištingi revoliucionieriai. Savanaudiški bei valdingi despotai, kurie tik to ir laukia, kada gi mes padarysime lemtingą klaidą, kad perimtų valdžios vadžias…