Prisimenu, kažkada senais laikais, kai aš tebuvau viso labo penktokas, piešimo mokytoja davė mums užduotį nupiešti ateities pasaulį. Ir kol visi piešė robotus, įvairiausius skraidančius aparatus ir kitus ateities technikos stebuklus, jūsų nuolankus tarnas pademonstravo neišsenkančius optimizmo ir tikėjimo žmonija klodus, piešinyje pavaizduodamas branduolinę dykumą… Laimei, mano ateities prognozės neišsipildė. Kaip ir daugelio sovietinių fantastų – utopistų, taip ir užsienio autorių – futurologų. Ką gi – bandyti nuspėti ateitį nesiseka ne tik senovės pranašams, bet ir mūsų dienų meteorologams…
Prognozės ir išsipildymas
Žmogus iš praeities, auklėtas Jules’io Verno ir Herberto Wellso romanų dvasia, patekęs į šiuos laikus, greičiausiai nusiviltų. Jokių žvaigždėlaivių, vagojančių tarpplanetines erdves, jokių skraidančių lėkščių (apie šeimyninius konfliktus čia nekalbėsime) ir lakiojančių automobilių su antigravitacinėmis važiuoklėmis. Kosmosas iš akademinio susidomėjimo objekto virto beveik vien komercinės veiklos zona, automobiliai, nors ir apvalesnių formų, bet kaip ir prieš šimtą metų ryja benziną ir prie vandenilinių ar atominių reaktorių pereiti net nesiruošia.
Žinoma, kas galėjo tikėtis, kad, pasibaigus šaltajam karui, taip ženkliai sumažės dėmesys kosmoso tyrimams. Jie, žinoma, kaip ir vyko, taip ir tebevyksta, bet, priėjus raketinių variklių galimybių ribas, tapo aišku, kad kosmoso neužkariausime, tad ši sritis buvo palikta mokslininkams, kariškiams ir verslininkams.
Teko skaityti kanadiečių rašytojo fantasto Andrew Swanno romanų ciklą „Moreau“, sukurtą 1993 metais, kuriame buvo kelios įdomios prognozės, viena tokių – visų medijos rūšių susiliejimas į vieną ir galimybė tą patį aparatą naudoti ir kaip ryšio priemonę, ir kaip vaizdo skambučių terminalą, ir kaip paprasčiausią televizorių. Tiesa, jo aprašytasis internetas tėra duomenų bazių tinklas, be viso kito, dar ir mokamas, bet tai visgi vienas iš nedaugelio pasaulinio voratinklio aprašymų fantastinėje literatūroje. Žymiojoje Roberto Zemeckio trilogijoje „Atgal į ateitį“ buvo pademonstruoti „protingi“ namai ir galimybė visus buitinius prietaisus jungti į bendrą sistemą, nors įtariu, kad žiūrovai labiausiai įsiminė picą, pagamintą iš tabletės. Ir kompiuterizuotus drabužius. O giliausią įžvalgą pademonstravo rašytojas fantastas Williamas Gibsonas, dar 1984 metais parašęs žymųjį „Neuromantą“ (angl. „Neuromancer“). Čia jis davė valią fantazijai ir prikūrė įvairiausių technologinių stebuklų, tokių kaip kibernetiniai implantai, programavimas mintimis, tiesiog į smegenis instaliuojamos duomenų bazės ir tiesioginis ryšys su internetu per neuroninę jungtį. Ir būtent jis pamėtėjo vieną tokią įdomią mintį – nepaisant galimų pasiekimų elektronikos, farmakologijos ar biotechnologijų srityje, apsuptas daiktų, kurie lyg ir turėtų suteikti komfortą, žmogus netapo laimingesnis. Čia jau kaip pirštu į akį – plastmasinis, paranojos persunktas kiberpankinis rojus tikrai neatrodo jauki vieta.
Fantazijos ir realybė
Ir taip, prisiminę fantastikos klasiką, pamėginkime palyginti, kokias technologijas vaizdavo futurologai ir kaip visa tai atrodo čia ir dabar.
Robotai. Humanoidinės protingos mašinos, kurių paskirtis – padėti žmonėms. Šiuo metu egzistuoja gal pora dešimčių gana negrabių prototipų, iš kurių nė vienas netinka serijinei gamybai dėl savo nepraktiškumo ir kainos. Jei kalbėtume ne vien apie humanoidus, o apie visas savarankiškai „mąstančias“ mašinas, tai čia didžiausi pasiekimai priklauso kariškiams. Kompiuterio valdomi bepiločiai lėktuvai jau nieko nebestebina, teko matyti ir asilo dydžio žingsniuojantį robotą, kurį JAV kariškiai rimtai planuoja panaudoti logistikai. O buityje kol kas tenkinsimės protingais tabletės formos dulkių siurbliais.
Balsu valdomas kompiuteris. Iš pradžių buvo vaizduojama kaip kažkas neįtikimai progresyvaus, o dabar kiekvienas „iPhone“ savininkas gali balsu įsakyti „Nusiųsk žinutę Petrui!“, ir bus padaryta.
Holografija. Deja, kol kas tik apgailėtinas atspindys to, kas vaizduojama filmuose. Trimačiai vaizdai taip ir neišsiveržė iš ekrano ir projekcijų, taigi galinčių pavaizduoti tūrinį objektą dar teks palaukti.
Komunikacijos. Kažkaip vis praslysdavo pro fantastų akis. Praktiškai niekas nenuspėjo interneto atsiradimo, o tie, kas nuspėjo, negalėjo net įsivaizduoti jo įtakos šiuolaikiniam gyvenimui. Dažnai fantastiniuose kūriniuose vaizduojamas ryšys ne tik balsu, bet ir vaizdu netapo visuotiniu ryšio standartu, nors technologinės galimybės tam yra. Bet apie tai truputį vėliau.
Su mobiliuoju ryšiu situacija dar keistesnė. Nors prieš gerą dešimtmetį niekas negalėjo net pagalvoti, kad kiekvienas valkata galės turėti mobiliojo ryšio telefoną, dabar šis prietaisėlis pasidarė reikalingesnis vos ne už orą. Kitas dalykas, kad net „Žvaigždžių karų“ veikėjai dažniau bendrauja radijo ryšiu nei kitais ryšio standartais.
Lazeriniai – plazminiai – energetiniai – kitaip egzotiški – ginklai. Reikalas slidus – visa modernioji ginkluotė dažniausiai yra karinė paslaptis, taigi tie primityvūs prototipai, kurie pakliūna į žiniasklaidos akiratį, visai gali būti tik akių dūmimas. O iš oficialiosios propagandos mes žinome, kad lazeris per daug gremėzdiškas, kad būtų panaudotas kaip individualus ginklas, žemo dažnio garso bangos naudojamos demonstrantams vaikyti, o šviesos kardas yra iš viso neįmanomas dalykas. Vienas įdomiausių prototipų – elektromagnetinis šautuvas, kulkas spjaudantis, kaip jau supratote, panaudojant elektromagnetinį lauką. Tie, kas žaidė „Fallout“, turbūt prisiminė Gausso karabiną. Visų šių ginklų realizavimo stabdis – šiuo metu pernelyg masyvūs ir silpni energijos kaupikliai.
Neuroniniai implantai, kibernetiniai protezai ir kiti Inspektoriaus Griozdo (angl. Inspector Gadget) arsenalo daikčiukai. Nors bandymai susieti smegenis ir mašiną vyksta dar nuo akademiko Pavlovo laikų – pasiekimai gana kuklūs. Taip, medicinoje jau sėkmingai naudojami tiesiai į klausos nervą implantuoti klausos aparatai, judrūs mechaniniai protezai ir intensyviai kuriamos neuroninės vartotojo sąsajos, leisiančios mintimis valdyti tiek kompiuterį, tiek kitus elektroninius prietaisus, bet serijinės gamybos dar teks palūkėti.
Dirbtinis inkstas bent jau šiuo metu – spintelės dydžio agregatas. Dirbtinė širdis jau įmanoma tokio paties dydžio, kaip ir tikroji, o po oda implantuojami kardiostimuliatoriai, defibriliatoriai, švirkštinės pompos – jau tapo realybe. Bet dirbtinių liaukų, plaučių ir smegenų nėra net prototipų užuomazgų. Jei vis dėlto niūrios Williamo Gibsono prognozės išsipildytų ir pinigas galutinai laimėtų prieš moralę, jei mokslinius, pavyzdžiui, kamieninių ląstelių ar žmonių klonavimo, tyrimus imtųsi finansuoti tarptautinės korporacijos, galingesnės už kai kurias valstybes, štai tada būtų galima kalbėti apie genetinius vaistus nuo vėžio, nervų sistemos transplantacijas ir kitus stebuklus. Viena maža smulkmena – pasirašyti sutartį… na, jūs patys žinote su kuo.
Ko gero, net George’as Orwellas, kurdamas savo žymiuosius „1984“, negalėjo įsivaizduoti tokių visuomenės sekimo galimybių, kokias turi dabartinės specialiosios tarnybos. Filmavimo kameros prekybos centruose, gatvėse, kavinėse ir valdiškose įstaigose. Konspiracijų teorijų šalininkai jau seniausiai kalba ne tik apie mobiliųjų telefonų pasiklausymo galimybę, bet ir apie galimybę pasiklausyti iš kiekvieno mobiliojo telefono mikrofono ar fiksuoti vaizdus iš jo kameros. O nustatyti kiekvieno, besinaudojančio mobiliuoju telefonu, buvimo vietą – iš viso vieni juokai.
Pafantazuokime?
Kaip jau minėjau pradžioje – prognozės yra nepatikimas dalykas, tad viskas, kas parašyta toliau, yra viso labo fantazijos vaisius. Ir taip – kur mus nuves technologinis progresas ir amžinas komforto siekimas? Panašu į tai, kad bėgant laikui internetas išstums telefono ryšį, kaip kažkada telefonas išstūmė telegrafą. Egzistuoja nemažai garso ryšio internetinių programų, tokių kaip „Skype“, ir jų tik daugės. Kam mokėti už telefoną ir už internetą, kai įsidiegus paprastutę, nemokamą programą galima puikiausiai bendrauti ir internetu? Beje, ir žodžiu, ir vaizdu. Gali būti, kad po vieno kito dešimtmečio vietoj taksofonų miestų gatvėse stovės interneto terminalai su populiariausių bendravimo programų ir naršyklių rinkiniu. Jau dabar stebima tendencija jungti kuo daugiau įvairesnių duomenų bazių, taigi ateityje į asmens tapatybės kortelę ne tik bus perkeliami biometriniai duomenys, bet ir ji bus naudojama kaip banko kortelė, sveikatos draudimo pažymėjimas ir darbo knygelė. Galima prisiklausyti kalbų, kad planuojama tokią duomenų bazę perkelti į mažytę schemą, o pačią schemą implantuoti piliečiui po oda, bet tai jau būtų pernelyg orveliška.
Jau dabar kiekvienas veiksmas skaitmeninėje erdvėje palieka savo pėdsaką, ryškesnį nei miško žvėrys žiemą, taigi ateityje sąvoka „privatumas“ bus sunkiai įgyvendinamas dalykas. Visai gali būti, kad nunyks ir toks dalykas kaip televizija, dauguma TV laidų persikels į internetą. Kodėl? Ogi dėl atgalinio ryšio su auditorija. Tai leistų lanksčiau reaguoti į žiūrovų pageidavimus ir kartu parinkti žiūrovams juos sudominti galinčią reklamą. Galiausiai būtų įgyvendinta visų vyrų svajonė niekada gyvenime nebematyti reklamos apie „Allways“ su sparneliais…
Tinginystė, kaip žinome, yra tikrasis progreso variklis. Jei tas vyrukas nebūtų tingėjęs nešioti nešulių ant savo kupros, jis niekada nebūtų išradęs rato. Ir panašu, kad žmonės ateityje dar labiau aptings. Kam eiti į parduotuvę, jei prekes galima užsisakyti internetu? Kam važinėti į darbą, jei dauguma užduočių irgi galima atsisiųsti internetu? Kam vaikščioti į susitikimus, jei bendrauti galima ir per vaizdo konferencijas? Didžiausius pelnus, kaip ir dabar, krausis bankai, farmakologijos pramonė ir ryšių kompanijos. Juk reikės kažkaip pervesti pinigus už naujausius antidepresantus, kuriuos teks vartoti dėl to, kad jaučiamės prislėgti ir vieniši savo elektroninių žaisliukų prigrūstuose namuose…
